Jeigu pažvelgsime į statistiką pastarosiomis savaitėmis, akivaizdu, jog šalys, pradžioje ignoravusios epidemijos plitimą ir pasitelkusios jo neigimą bei informacijos nuo gyventojų slėpimą, šiuo metu raško karčius vaisius. Rusijos Federacija įsiveržė į trečią vietą pasaulyje, Kinija ir Iranas ilgą laiką buvo penketuke, o Baltarusija straipsnio rašymo metu pagal 100 000 gyventojų tenkantį skaičių aplenkė praktiškai visą pasaulį.
Kita vertus, mirties skaičiai visose šiose valstybėse akivaizdžiai yra gerokai mažesni nei Vakarų valstybėse, įskaitant Švediją, kas kelia pagrįstas abejones jų objektyvumu.
Niekam ne paslaptis, jog autoritarinėse visuomenėse valdantieji slepia negatyvią informaciją ir turi tam nemažai priemonių. Tokioms žinioms iškilus į viešumą (paprastai internete arba socialiniuose tinkluose), pirmoji būdinga valdžios elgsena yra neigimas. Galima sakyti, jog taip nutiko su nagrinėjamomis šalimis ir šios koronaviruso krizės pradžioje.
KLR iš paskutiniųjų neigė, jog susirgimo banga milžiniška, ji neatslūgta, miršta tūkstančiai žmonių – tam buvo pasitelktos specialiosios tarnybos, ėmė „dingti“ apie tai informuojantys žmonės. Rusija, savo ruožtu, bravūriškai aiškino, jog koronavirusas plinta visur, tik ne jos teritorijoje, toliau ragino eiti žmones į darbą ir netikėti „gandais“.
Baltarusijos „batka“ apskritai pareiškė, jog koronavirusas neegzistuoja ir Baltarusijoje nuo jo niekas nemirė ir nemirs, o jo bijantiems pasiūlė gydytis mankšta, degtine ir pirtimi. Įdomu pastebėti, jog kol kas tik pastarasis valstybės vadovas bent jau dalinai tebesilaiko savo požiūrio.
Antrasis reakcijos į šią krizę etapas buvo supratimas, kad pandemija nepraeis be pasekmių ir kad kažko reikia imtis. Kinija uždarė Uhano miestą, o paskui ir visą regioną, o taip pat neatidėliodama ėmėsi tirti visus jame gyvenančius asmenis dėl viruso. Rusijos vadovai puolė statyti ligonines, o esamų paskirtį (dažniausiai kovai su pandemija yra skiriamos taip vadinamos „karo veteranų“ ligoninės) keisti į specializuotas koronavirusui gydyti.
Maskva, pandemijos Rusijoje epicentras, paskelbė „atostogų“ režimą, kuris reiškia, jog žmonės į darbą eiti negali, tačiau jokių kompensacijų valstybė jiems už tai nemoka ir prigrasino sankcijomis šio režimo nesilaikantiems.
Baltarusijos vadovas lyg ir pripažino, jog liga sergama ir jo valstybėje, tačiau patikino, kad visi ja sergantieji pasitraukė iš šio pasaulio nuo kitų ligų, o didesnį pavojų kelia ne ji, o viruso keliama isterija. Žinoma, akcentuodamas, jog tai gali būti kažkokio sąmokslo, kurio tikslas – „užgrobti pasaulio aktyvus“ – dalis.
Po to nagrinėjamose šalyse galėjome stebėti trečiąją stadiją – informacijos klastojimą, visų pirma, įvedant neproporcingas sankcijas už žinių apie valstybės organų nekompetenciją sprendžiant krizę skleidimą. Paprastai tai įsakymai ligoninių vadovams neatskleisti su pandemija susijusios informacijos, parlamentuose ypatingos skubos tvarka priimami teisės aktai, kuriuose įvedamos protu sunkiai suvokiamos bausmės „už melagingos informacijos skleidimą“, „panikos kurstymą“ ir pan.). Ligonių skaičius slepiamas, skaičiai sąmoningai mažinami, o mirtys „nurašomos“ kitiems chroniškiems susirgimams, dažniausiai plaučių uždegimui.
Toliau sekė „parodomosios“ priemonės – didelių, naujų ligoninių atidarymas dalyvaujant valstybių vadovams, privalomas pramonės įmonių gaminamos produkcijos asortimento keitimas tam, kad būtų patenkinti medicininiai poreikiai, humanitarinės pagalbos į kitas šalis siuntimas (nesvarbu, jog priemonių stigo net saviems gydytojams, o pačios priemonės dažnai būdavo nekokybiškos ar nesusijusios su epidemijos suvaldymu).
Beje, įdomu pastebėti, jog šiuo atveju dažnai „suplakama“ prekyba ir humanitarinė pagalba. Pavyzdžiui, pardavus medicinines priemones kitai šaliai, netrukus paskelbiama, jog tai buvo humanitarinė pagalba (Rusijos „pagalbos“ JAV pavyzdys). Arba išsinuomojus Rusijos lėktuvą kroviniui pervežti ir jį nugabenus į paskirties vietą, paskelbiama, jog krovinys buvo „humanitarinė Rusijos pagalba“ (Estijos atvejis).
Pažymėtina, jog, atėjus „blogų naujienų“ metui, autoritariniai valstybių vadovai arba apskritai „išnykdavo“ iš žiniasklaidos priemonių, arba kartkartėmis joje pasirodydavo, bet kalbėdavo apie ką nori, tik ne apie pandemiją.
Blogas naujienas buvo pavedama pranešti žemesniems pareigūnams, pvz., KLR komunistų partijos generalinis sekretorius viešai ėmė rodytis tik krizę suvaldžius, o Rusijoje kovos su koronavirusu „vėliava“ buvo perduota regionų gubernatoriams, ypač Maskvos merui, kuriuos, prireikus, galima nesunkiai paaukoti. Gi pats RF vadovas tuo metu tūno savo užmiesčio rezidencijoje, nuotoliniu būdu pamokslaudamas žemesniems pareigūnams, o nesugebančius suvaldyti gubernatorius paprasčiausiai atleisdamas.
KLR, pasitelkusi galingą valstybės ir represinį aparatą, mažindama oficialų aukų skaičių (tūkstančiai „naujų“ mirčių, teisinantis skubėjimu, buvo pripažinti prabėgus mėnesiams po tariamos krizės pabaigos) ir slėpdama informaciją krizę bent dalinai suvaldė.
Beje, turbūt retas kuris žino, jog pačiame epidemijos pike, vien tik nuo šių metų sausio 24 iki vasario 29 d. KLR iš kitų šalių (didesnė dalis – iš ES) įsivežė daugiau kaip du milijardus medicininių kaukių. Tuo tarpu KLR net ir mažiausią „respiratorių diplomatijos“ siuntą paversdavo didžiule viešųjų ryšių kampanija. Prie to, beje, prisidėjo ir kai kurių Europos šalių vadovai (pvz., Serbijos prezidentas), o taip pat mažiau reikšmingi pareigūnai, rengdavę pompastiškas „dovanų“ priėmimo ceremonijas ir taip padėję KLR bei Rusijai rinktis politinius „taškus“.
Tačiau kalbant apie krizės suvaldymą, dera pastebėti, jog kitoms aptariamoms šalims sekasi gerokai prasčiau. Štai Rusijoje ligoniams ilgą laiką tekdavo laukti „greitosios“ medicinos pagalbos po tris–keturias valandas, o tada (net jeigu jiems nusišypso „laimė“ ir juos sutikdavo vežti į ligoninę, kas nutikdavo ne taip ir dažnai), drauge su laisvų vietų ieškančiu ar eilėje prie ligoninės laukiančiu medicinos personalu, automobilyje priversti kankintis antra tiek.
Pačiose ligoninėse katastrofiškai tebetrūksta medicinos personalo – socialiniuose tinkluose gausu pasakojimų, kai dviem ar trims dešimtims ligonių „gydyti“ būna paskiriama viena medicinos sesuo, neturinti ne tik vaistų, bet ir termometrų ar asmeninių apsaugos priemonių sau pačiai. Ne viena dešimtis pacientų skundėsi paprasčiausiai nemaitinami.
Nepadeda ir demonstruojamas religingumas – tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje aplink miestus kaip viduramžiais arba per Antrąjį pasaulinį karą buvo nešiojamos, vežiojamos ir net skraidinamos ikonos, turėjusios apsaugoti tikinčiuosius nuo koronaviruso. Tačiau nepadėjo ir aukštesnės jėgos. Netgi atvirkščiai – vienuolynai ir cerkvės patys tapo užkrato plitimo šaltiniu.
Ne paslaptis, jog Maskvos patriarchato dvasininkams buvo būdingas beatodairiškas oficialaus režimo pozicijos palaikymas, neigiant viruso pavojų bei pabrėžiant religijos svarbą kovoje su juo. Rezultatų netruko ilgai laukti – nemaža dalis neigusių ligą ir nuo jos nesisaugojusių atsidūrė ligoninėse (dažniausiai ne paprastose, o skirtose elitui), o, pavyzdžiui, Pečiorų Lavros vienuolynas sąlyginai saugiame Kijeve tapo tikru viruso plitimo epicentru – ten susirgo praktiškai visi vienuoliai.
Nedera pamiršti ir Baltarusijos vadovo „nuopelnų“ – ten tikintieji valstybės vadovo buvo net skatinami dalyvauti šventose mišiose šv. Velykų proga…
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog visose aptariamose valstybėse pradiniuose epidemijos etapuose, o ypač per piką trūko būtiniausių priemonių – medicininių kaukių, pirštinių, respiratorių, plaučių ventiliavimo aparatų. Taigi, suprantant, jog ES valstybės ar JAV nereagavo taip greitai, kaip būtų galėjusios, jeigu būtų žinojusios apie laukiančios tragedijos mastą ir rengusiosis jam, akivaizdu, jog ir autoritarinėse šalyse situacija nebuvo niekuo geresnė.
Tačiau tiek KLR, tiek Rusijos propagandos mašinos nutyli šiuos faktus, o kelia kitų klaidas ar giria savo „kilnumą“. Beje, įdomu, kad, pavyzdžiui, Baltarusijos atveju, kaltė dėl ligos plitimo pamažėle, bet nuosekliai imta versti šalies medikams. Esą tai jie sąmoningai nesinaudojo apsaugos priemonėmis, todėl liga didžia dalimi išplito dėl jų neprofesionalaus elgesio. Tarsi ir nebūta visiškai priešingų valstybės vadovo pareiškimų ir pamokymų…
Dar keletą žodžių reikėtų pasakyti apie mūsų kaimynę Baltarusiją. Šalį, kurios valdovas be skrupulų naudojasi bet kokia galimybe pasinaudoti ES ar kitų partnerių silpnumu ir neišmanymu. Vieną iš keturių pasaulio šalių, kurioje tebevyksta futbolo čempionatas (nors net čia kai kurios rungtynės jau nukeliamos dėl susirgusių žaidėjų), kurioje pandemijos laikotarpiu vaikai ir studentai verčiami lankyti švietimo įstaigas, kurioje įvyko gegužės devintosios paradas (nukeltas net Rusijoje) ir privaloma šeštadieninė talka visos valstybės mastu. Beje, atkreiptinas dėmesys, jog į praktiškai į visus „valstybinius“ renginius žmonės, ypač jaunimas, yra suvaromi prievarta ir grasinimais.
Valstybė, kuri nepripažįsta koronaviruso buvimo fakto, tačiau su džiaugsmu išleis ES ir Tarptautinio valiutos fondo skirtus milijonus, skirtus su pandemija kovoti. Neabejotina, jog tokie ES ir TVF žingsniai Minske priimami kaip partnerių kvailumo ir silpnumo įrodymas. Egzistuoja labai daug pagrįstų abejonių, ar šios lėšos tikrai bus išleistos virusui suvaldyti. Tad kodėl Baltarusija neskelbia pandemijos, kodėl neatšaukia renginių, nors daugiau kaip du trečdaliai gyventojų sakosi tam pritarią?
Priežastis visiškai triviali – šalis šiuo metu balansuoja ant ekonominio kolapso ribos. Bet koks ekonomikos sustabdymas, net jei jis truktų vos kelias savaites, dabartinam valstybės vadovui praktiškai paliktų tik du pasirinkimus – palikti Minską ir bėgti arba pripažinti valstybės nemokumą. Vakarų ekonominių sankcijos ir „naftos karas“ su Rusija taip nustekeno Baltarusijos ekonomiką, jog Aliaksandrui Lukašenkai neliko nieko kita, tik nutaisyti pokerio žaidėjo veidą ir kartoti, jog pandemija yra išgalvota kažkokių paslaptingų jėgų, o šalyje paskelbus karantiną „visi mirtų badu“.
Deja, jo piliečiai miršta, tačiau savo piliečių gyvybių neskaičiuojantis diktatorius bando pratęsti savo egzistenciją, visus turimus išteklius nukreipdamas tiems, kurių dėka jis iki šiol tebėra valdžioje – jėgos struktūroms. Ir tikrai neatmestina hipotezė, jog kaip tik ten ir nukeliaus kovai su koronavirusu skiriama parama…
Taigi, kokias išvadas galima padaryti iš šios analizės? Visų pirma, nė vienoje iš aptartų autoritarinių šalių situacija kovos su koronavirusu fronte nėra/nebuvo geresnė nei ES valstybėse: trūko medikų, apsaugos ir gydymo priemonių, stigo vietų ligoninėse. Pradinė reakcija – krizės neigimas – tik prisidėjo prie situacijos blogėjimo ir didesnio aukų skaičiaus.
„Labdaros“ teikimas kitoms valstybėms vertintinas tik kaip informacinio karo prieš ES ir NATO elementas, taip pat kaip vienas būdų pasiekti vidinę politinę konsolidaciją ir nukreipti savo piliečių dėmesį kitur. Juolab, kad teikiamos „paramos“ kiekiai net iš tolo nebuvo tokie, kurie galėtų reikšmingai įtakoti kovą su virusu, jau nekalbant apie siunčiamų priemonių tikslingumą ir kokybę.
Kitais žodžiais tariant, pasinaudojant sunkia kitų valstybių situacija ir spekuliuojant emocijomis, buvo mėginama pasiekti savo geopolitinių tikslų (KLR atveju – išplėsti savo įtaką Europoje, RF – panaikinti ekonomines sankcijas ir atlikti tam tikrų karinių bazių žvalgybą). Juk neatsitiktinai prabėgus vos kelioms savaitės po „humanitarinės pagalbos“ Italijai suteikimo Romą pasiekė oficialus Maskvos prašymas dėl viruso nutraukti sankcijas RF, o praktiškai visi krovinį lydėję „gydytojai“ buvo aukšto rango kariškiai.
Taigi, kaip matome, diktatorių valdomose valstybėse nei pandemijos mastai buvo mažesni, nei reakcija į krizę buvo efektyvesnė. Atvirkščiai, pasinaudodama žiniasklaidos cenzūra bei nekontroliuojama valdžia, tų šalių valdžia ribojo savo piliečių prieigą prie informacijos, neigdama viruso grėsmę neleido atsakingoms institucijoms tinkamai jai pasiruošti, kėlė pavojų savo ir kitų šalių piliečių gyvybėms toliau leisdama vykdyti skrydžius.
Demonstruodami, kad savų (ir tuo labiau svetimų) piliečių gyvybės joms yra nieko vertos ir įžūliai vykdydami informacines operacijas prieš oponentus Vakaruose, režimai įrodė tik vieną savo pranašumą. Tai galimybė priimti vienasmeninius sprendimus (kurie, tiesa, toli gražu ne visada būdavo priimami) ir reaguoti į situaciją greičiau, nei tai gali daugiašalė ES ar plačią valstijų autonomiją turinti JAV.
Neturėdami prievolės atsiskaityti prieš rinkėjus, pasitelkdama visas įmanomas priemones (religiją, mediciną, ekonomiką) autoritariniai režimai ribojo piliečių teises, naudojo prieš juos neadekvačias bausmes, tačiau tuo pačiu ciniškai toleravo neproporcingas aukas nuo viruso savo šalyse.