Jau gerą šimtą metų pasaulio ekonomikai suktis padeda pigus ir patikimas iškastinis kuras, tačiau koronaviruso protrūkis smarkiai sukrėtė šį sektorių. Aviakompanijos nutupdė lėktuvus, dirbdami iš namų, automobilius uždarėme garažuose, o dauguma gamyklų visame pasaulyje sustabdė savo veiklą.
Iškastinį kurą ištiko šokas – paklausa naftai, dujoms bei angliai puolė į neregėtas žemumas, ką sekė ir drastiškas kainų kritimas. Dar visai neseniai žiniasklaidoje vilnijo viena žinutė po kitos apie minusinę kainą pasiekusią, JAV išgaunamą West Texas Intermediate naftą.
Mokslininkai ir energetikos rinkos analitikai jau kurį laiką sekė iškasamojo kuro suvartojimą mūsų planetoje. Prieita prie konsensuso, jog iškastinio kuro vartojimo pikas turėtų būti pasiektas šio dešimtmečio pabaigoje, tačiau dėl COVID-19 sukelto paklausos smukimo, minėtas pikas jau yra pasiektas. Tai reiškia vienintelį – krentančia paklausą iškastiniam kurui, o kartu ir krentančią taršą bei švaresnę aplinką.
Įdomu tai, jog krizė praktiškai nepaveikė arba netgi šiek tiek pagerino atsinaujinančių energijos šaltinių padėtį. Aplinkai nekenksmingas žaliasis kuras tapo daug pigesnis už iškastinį, be to, nėra problemų su žaliava. Dauguma pažangios energijos vartotojų pastebėjo ir tai, jog jų poreikiams aptarnauti žaliosios energijos pilnai užtenka.
Taigi, ar nėra verta paspartinti atsinaujinančių energijos šaltinių įsigalėjimą rinkoje? Verčiau valdžioje esantys žalieji užsiimtų atsinaujinančios energetikos vystymu, o ne viduramžiškos medžioklės lankais įteisinimu.
Vyriausybės visame pasaulyje stiprina savo ekonomikas didelėmis piniginėmis injekcijomis. Ekspertų nuomone dalis šių pinigų būtinai turi atsidurti sparčiai besivystančiame ir didelį potencialą turinčiame atsinaujinančių energijos šaltinių sektoriuje. Investicijos leistų kurti ilgalaikes darbo vietas bei mažinti aplinkos taršą. Štai Australijos kovos su koronavirusu gairėse yra numatytas papildomas finansavimas naujų saulės jėgainių įrengimui. Taip sėjama dirva žengti į naują – patvaresnės ir patikimesnės energijos amžių.
Nors dauguma nuogąstauja, jog iškastinis kuras greitai atsities dėka savo pigios kainos bei finansinės pagalbos iš didžiųjų valstybių, kurios savo ekonomikų galybę remia naftos kainų aukštumu, realybė gali būti kitokia.
ES savo milijardinės kovos su koronavirusu biudžete bei gairėse nurodė būtinybę tęsti „Žaliąjį kursą“, kuriuo siekiama mažinti aplinkos taršą. Aplinkybės tam šiuo metu tikrai atrodo palankios – naftos kainos kritusios, iškastinio kuro paklausa sumenko, dauguma atsinaujinančių energijos šaltinių jau yra pigesni už savo iškastinius konkurentus.
Tad ar verta laukti bei daug diskutuoti dėl to, kas visiems mums išeitų tik į naudą? Ar užteks mūsų valdantiesiems valios ir sąmoningumo užtikrinti tvarios ir švarios energijos gamybą Lietuvoje? Juk galėtume tapti šio proveržio Europoje ar net pasaulyje pavyzdžiu. Galbūt metas užrakinti garaže savo Escalades ir užsiimti rimtos ir toliaregiškos energetikos politika jau dabar.