Jei Valstybę lygintume su automobiliu, tai jos valdymo skydelyje degtų ne viena įspėjamoji lemputė. Techninės apžiūros išvados būtų negailestingos.
Eilė svarbių valstybės institucijų neturi nuolatinių vadovų ar paskirtų pareigūnų. Buksuojama su skyrimais, kuriems reikalinga bendradarbiauti kelioms institucijoms. Konkrečiais atvejais – Respublikos Prezidentu:
1. Konstitucinio Teismo trijų teisėjų kadencijos baigėsi kovo mėnesį. Seimas nepaskyrė nė vieno iš trijų pateiktų kandidatūrų.
2. Liepos mėnesį bus metai, kaip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dirba be nuolatinio vadovo. O bandymas paskirti pirmininkę baigėsi skandalingu teisiniu nesusipratimu, kurį artimu metu turėtų nagrinėti Konstitucinis Teismas. Tas pats, kurio trijų teisėjų ir pirmininko kadencija pasibaigusi.
3. Ekonomikos ministerija pusė metų dirba be ministro. Ministerija, kuri ekonominės krizės akivaizdoje turėtų verstis per galvą gelbėdama ekonominę šalies situaciją. Premjeras nepateikia kandidato Prezidentui.
4. Viešųjų pirkimų tarnyba dirba be nuolatinio vadovo nuo rugsėjo mėnesio. Premjeras niekaip nepateikia kandidatūros Prezidentui.
5. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos pirmininkės kadencija baigėsi sausio mėn. Kandidatūrą Seimui turi teikti Prezidentas.
6. Apeliacinio Teismo civilinių bylų pirmininko kadencija baigėsi spalio mėn. Skirti turi Seimas Prezidento teikimu.
Už tai sėkmingiau valdantiesiems sekasi tvarkytis ten, kur užtenka vieno ministro parašo paskirti į pareigas. To ryškiausias pavyzdys – Klaipėdos uosto abejotino skaidrumo konkursas, kurio nugalėtojas valstiečių rinkiminiame sąraše dalyvavęs ir partiją rėmęs Algis Latakas.
Susisiekimo ministerija pluša iš peties, pagal jų užsakinėjamus vidinius auditus susidaro įspūdis, kad nusitaikyta pabandyti pakeisti ne vienos pavaldžios ministerijai įstaigos vadovą. Skubėti reikia, nes belikę keli valdžiavimo mėnesiai.
Valdybos narius į strateginę įmonę „Lietuvos geležinkeliai“ už 14 500 eurų atrinkinės įmonė, kuri šiuo metu priklauso Rusijos piliečiui, nes pasiūlė pigiausią kainą. Prieš tai ši įmonė priklausė Mariui Jovaišai, aptarnavusiam prezidentę Sauliaus Skvernelio rinkiminę kampaniją. Kremlius turbūt mums ir už veltui galėtų parinkti LG valdysiančius narius, kur Rusija turi tiesioginių interesų.
Kitas atvejis – Nacionalinės Mokėjimų Agentūros direktoriumi konkurse atrinktas buvęs S. Skvernelio patarėjas Aleksandas Muzikevičius, taip pat dalyvavęs su LVŽS rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą. Paskyrimui pakako ŽŪM ministro parašo.
Išvada paprasta: šio sąrangos valdžia ne(be)geba spręsti valstybinių klausimų kuriems reikalingas sutarimas ir neužtenka įsakymų, kuriais valdomos statutinės organizacijos ar dideli koncernai.
Kalbant apie paskyrimus, dėl kurių balsuoja Seimas, tikėtina yra ir kita problema, apie kurią garsiai nekalbama – sunku rasti ir įkalbėti aukštą kvalifikaciją ir reputaciją turinčius savo sričių profesionalus sutikti dalyvauti tokioje politinėje mėsmalėje.
Koks avantiūristas gali norėti ir ryžtis tapti tuo pačiu Viešųjų pirkimų tarnybos vadovu, kai jo kandidatūrą teikiantis asmuo viešai bara ir auklėja tarnybą, kuri vykdydama savo pareigas nustato, perspėja ar sustabdo neskaidrius valdžios viešuosius pirkimus? Ar tai būtų dėl pažeidimų perkant viešinimo paslaugos, ar apsaugos priemones iš tiekėjų, kurie niekada tos veiklos nevykdė.
Kuo toliau, tuo labiau atsiskleidžia požiūris, kad Valstybės institucijos turi aptarnauti valdžią, o ne dirbti Valstybei.
Rimta problema – tai motyvacijos klausimas, kai už nedidelį atlygį imtis didelių atsakomybių gali tik arba idealistai, arba nežinantys ko nežino avantiūristai arba sąmoningai į postą pastatyti lojalistai.
Jei norime profesionaliai, kokybiškai dirbančių institucijų – būtinos ir tinkamos sąlygos: atlyginimai, lankstumas, modernumas ir kuo didesnis nepriklausomumas.