Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Vilniaus departamento direktorė Romualda Lingienė kritikuoja prastą slaugių ir jų padėjėjų pasirengimą, ypač Antavilių ir kitų senelių namų, kuriuose užkrėstųjų daugėja kasdien. Esą slaugės ir jų padėjėjos neišmanančios elementariausių dalykų, nemokančios teisingai užsidėti kaukių, stokojančios kitų būtinų įgūdžių.
Galima būtų paminėti ir daugiau išsakomų priekaištų. Tik klausimas, ar tie kritikai ir net daugelis mūsų sutiktų pasikeisti su tomis slaugėmis ir jų padėjėjomis vietomis? Ypač už tokį menką, žmogišką orumą žeidžiantį atlygį, juk jų darbo vieta labiau primena karo zoną, kur tvyro mirties šešėlis.
Žinome, kad daugelis patyrusių ir profesionalių slaugių dirba artimuosiuose ir tolimuosiuose užsieniuose, nes Lietuvoje niekaip neišgalėjo sudurti galo su galu. O kur dar „optimizacijų“ vajai, juk slaugutėms ir slaugučiams tenkančių prižiūrėti lovų skaičiumi lenkiame visų normalių šalių vidurkius.
Puikiai žinoma, kad nepakeičiamos slaugių rankos maitina senolius, keičia jiems sauskelnes, prausia ir rengia. Daugelį senolių nerimas užklumpa vakarais ir naktimis: pakilę iš lovų, kaip patys sako, eina ieškoti anūkų, grėbti šieno, ravėti daržų. Vieną atgal į patalą sugrąžina tinkamas žodis, antram prireikia pagalbinių priemonių, trečiam tenka kviesti greitąją. Kaip pasielgti, sprendžia tuo metu dirbantys darbuotojai.
Saulei nusileidus ir visiems sugulus į lovas, vienam senoliui susopa galvą, kitą reikia paglostyti, trečias nori, kad jį apkamšytų prieš neriant į sapnų karalystę. Pagalbos šauksmas sklinda ir užsimanius stiklinės vandens ar gurkšnio gryno oro. Naktį, nemigai užklupus, senoliai meldžia darbuotojų pasėdėti šalia ir pasišnekučiuoti. Atkakliausieji kartais net prisiprašo, kad slaugytoja išmasažuotų maudžiantį kūną.
Naktį, kai tenka rūpintis šimtu ar dviem šimtais senolių, slaugė suvaikšto net kokį 20 kilometrų, taigi įveikia pusę maratono. Nesulaukusieji pagalbos skundžiasi giminaičiams, kurie dažnai užkuria pirtį, šitaip maldydami savo pačių kaltės jausmą, kad menkai saviškiais besirūpina.
Senatvinės demencijos skyriaus gyventojai, kamuojami silpnaprotystės, gali ir aprėkti, ir stumtelėti. Senutės skundžiasi dėl neva per naktį iš spintos dingusios suknelės ar kelių brangių kostiumėlių. Senolė, nebūtomis nuodėmėmis kaltinanti kaimynę, išgirdusi, kad dėl vagystės kreiptasi į policiją, dažniausia nurimsta. Taigi šiame darbe – jokios poezijos, tik nyki gyvenimo proza.
Dažna slaugytoja, anksčiau vadinta medicinos seserimi, ir jos padėjėja, senoviškai sanitarė, kartais nebeištveria ir rašo prašymą atleisti iš darbo. Sunkus slaugytojo darbas nepopuliarus. Be profesinių įgūdžių, reikia turėti sveikatos, gebėti įveikti įtampą, tinkamai bendrauti su senolių giminėmis.
Daugelis sostinės slaugytojų ir jų padėjėjų gyvena ne Vilniuje, o rajonuose ir į darbą dažnai vyksta net trimis autobusais. Darbuotojai, ypač žemiausios grandies, nuolat keičiasi. Tai lemia „ubagiškos“ algos: už darbą mokamas 490–577 eurų mėnesinis atlyginimas „į rankas“. Užsienio kalbas mokančios slaugės seniai išvyko į užsienį, kur algos keturis penkis kartus didesnės. Ten jas nešioja ant rankų, o prižiūrimų senolių kelis kartus mažiau.
Senolis, karantino metu įkalintas slaugos ligoninėje ir išnaudojęs valstybės skiriamą paramą, turi susimokėti 1300 eurų. Kodėl toks skirtumas tarp reikalavimo mokėti pinigus už senolio išlaikymą ir išmaldą, kurią moka slaugėms? Valstybė gali iš senolio atimti paskutines santaupas, bet nepasirūpina, kad slaugytojo padėjėjas gautų orų atlyginimą. Reikia džiaugtis, kad iš viso atsiranda sutinkančiųjų dirbti už tokias „katino ašaras“.
Apie 2005 m. senyvo amžiaus asmenų globos ir slaugos poreikis gerokai išaugo. Ilgėjanti gyventojų amžiaus trukmė paskleidė ir naujas senatvinėmis laikomas ligas – senatvės demenciją ar Parkinsono ligą. Sergantys ar neįgalūs senyvo amžiaus žmonės labiausiai pageidavo slaugos ir gydytojų priežiūros, taigi geriausiais jų draugais tapo medicinos darbuotojai. Pensinio amžiaus pavėlinimas pakeitė ir senyvo amžiaus žmonių priežiūros poreikius.
Anksčiau santykinai jaunas pensininkų amžius leisdavo į pensiją išėjusioms moterims nukaršinti savo tėvus: užauginusios vaikus ir anūkus, jos galėjo atsidėti tėvų, kuriems buvo apie 80 metų, priežiūrai, tad nereikėjo ieškoti senelių ar globos namų. Situacija ėmė keistis, iki 65-erių pailginus išėjimo į pensiją amžių. Tai sutapo ir su emigracijos pradžia. Nemažai vidutinio amžiaus žmonių išvyko iš Lietuvos, taigi neliko kam prižiūrėti tėvų ir senelių. Nepanašu, kad ši tendencija keisis, taigi senelių namų Lietuvoje tik daugės.
Visuomenės dėmesio akiratyje atsidūrę slaugytojai ir jų padėjėjai – geroji pandemijos žinia. Prasidėjus karantinui, medikų darbo užmokesčio fondas padidėjo 18 proc., papildomai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervo tam skirta apie 130 mln. eurų. Bet ar šių pinigų pakaks? Ar ne laikas peržiūrėti silpnąsias sistemos vietas?
Politikai susirūpinę būsimais Seimo rinkimais. Dažnas jų turi rizikos grupei priklausančių artimųjų ar giminaičių. Nuo nepriklausomybės atkūrimo buksuojanti medicinos reforma galėtų tapti rudenį vyksiančių rinkimų programos dalimi. Konkretūs pasiūlymai, o ne varžovų kritika leistų suvokti, kam verta patikėti šalies likimą ateinantiems ketveriems metams. Per tą laiką dažnam gali ilgesniam ar trumpesniam laikui prireikti slaugytojų ir jų padėjėjų globos. Valdžia turėtų prisiimti atsakomybę už slaugių rengimą bei pasirūpinti oriu jų atlygiu.