Kviečiu papolitikuoti kita prasme. Labai netgi sveikas užsiėmimas – pasiaiškinti, ką reiškia pastarojo laiko politinės slinktys ar kai kurie įvykiai, ir ką jie gali lemti netrukus ar tolesnėje perspektyvoje.

Tai nuo ko čia pradėjus? G. Palucko trankus pasitraukimas iš opozicijos jau baigia užsimiršti, ir jei ne perdėtai emocinga Manto Adomėno reakcija, nebūtų sulaukęs nė tiek politologų dėmesio. Apskritai, Palucko socdemų buvimas opozicijoje buvo tikras nesusipratimas nuo pat tos partijos skilimo, per kurį gudresnieji, nuriję apmaudą dėl partijos šėryklos „Lietuvos geležinkeliuose“ išardymo, pasiliko prie valdžios ir sulaukė savo valandos po prezidento rinkimų.

O ne tokie gudrūs pabandė tapti tikresniais socialdemokratais, tik jiems nelabai sekėsi, nes pačioje partijoje beveik nėra šviežio kraujo. O su buvusiais sovietinių įmonių ir kolūkių administratoriais apie europietišką socialdemokratiją nelabai ką pakalbėsi... Palucko demaršą bus lėmusi ir dar viena priežastis – per karantiną šoktelėję vyriausybės reitingai. Taigi – noras dėtis prie galimų laimėtojų...

Šiaip vyriausybių reitingai per pandemiją šoktelėjo beveik visoje Europoje, tai nėra ko plekšnoti sau ausimis per veidą – esą, didžioji dalis lietuvių ir dar didesnė dalis senių ir moterų – nepataisomi naivuoliai ar kvailiai.

Polinkis pasitikėti valdžia ir labiausiai matomais pareigūnais per krizės piką tiesiog natūralus. O aš čia įžvelgčiau netgi šį tą pozityvaus: augantys reitingai gali turėti kiek drausminantį efektą valdantiesiems, kurie iki šiol elgėsi kaip smurtautojas šeimoje.

Vienas dalykas – skolintis be atodairos ir taškytis skolintais pinigais, kai esi tikras, kad ne tau tas skolas teks atidavinėti.

Visai kas kita, kai atsiranda tikimybė rinkėjų valia išlaikyti valdžią (taip pat ir pareigą grąžinti skolas) dar vieną kadenciją. Tegul ta tikimybė ir nelabai didelė, bet vis dėlto...

Vienam – kitam iš valdančiųjų gali kilti mintis: gal neverta kasti tokios jau gilios duobės konservatoriams ir liberalams, kad kartais patys į ją neįpultume... Ko gero, antra kadencija krizės sąlygomis galutinai palaidotų valstiečius, tik kad tos laidotuvės gali pernelyg brangiai kainuoti visai Lietuvai...

Daug jau prikalbėta ir prisiginčyta apie dviejų šimtų eurų išmokas pašalpų gavėjams ir pensininkams. Savaime tai – nieko bloga, ir būtų gerai tą padaryti greičiau. Kad „Sodra“ to padaryti negali – irgi neturėtų per daug stebinti.

Visos valstybinės institucijos dėl absurdiško viešųjų pirkimų reikalavimo rinktis pigiausią produktą yra apsirūpinusios pigiausia programine įranga, kuri dažniausiai yra nelanksti, vartotojui nedraugiška, o, kaip rodo prieš porą savaičių įvykę kelių ministerijų tinklų trikdžiai, net ir ne pakankamai saugi.

Augantys reitingai gali turėti kiek drausminantį efektą valdantiesiems, kurie iki šiol elgėsi kaip smurtautojas šeimoje. Vienas dalykas – skolintis be atodairos ir taškytis skolintais pinigais, kai esi tikras, kad ne tau tas skolas teks atidavinėti. Visai kas kita, kai atsiranda tikimybė rinkėjų valia išlaikyti valdžią (taip pat ir pareigą grąžinti skolas) dar vieną kadenciją.
Liudvika Pociūnienė
Priežastis, kodėl toks žalingas ir absurdiškas reikalavimas iki šiol iš įstatymo neišbrauktas – irgi paprasta.

Ministerijos klerkams (ir paskui – tikrintojams) skaičius vertinti paprasčiau, o specialistų, kurie gebėtų vertinti programinės įrangos kokybę ar tinkamai suformuluoti konkurso reikalavimus, viešajame sektoriuje gerokai trūksta.

Ne todėl, kad aukštos klasės specialistų Lietuvoje nebūtų – tiesiog su bankais ir startuoliais dėl itin nelankstaus valstybinių kontorų darbo apmokėjimo – nepakonkuruosi. Nors irgi.... Kai reikia pamaloninti „saviškius“, to lankstumo kažkaip atsiranda.

Bet grįžkime prie išmokų pensininkams ir kitoms pašalpų gavėjų grupėms. Nesiginčysiu, kad vėlyvas pensininkų ir kitų pašalpų gavėjų pamaloninimas panašus į rinkėjų papirkinėjimą. Ką ten panašus – toks ir yra. Ar bus efektyvus – jau kitas klausimas.

Nesiginčysiu ir dėl to, kad šiems žmonėms tie pinigai pravers. Ir tai būtų nieko baisaus, net ne baisiai brangu, jei tuo pat metu nebuksuotų parama verslui ir dirbantiems savarankiškai, tiems, kurie turės ne tik grąžinti valstybės skolas, bet ir uždirbti tas pačias pašalpas ir pensijas.

Jeigu nepavyktų padėti jiems greitai atsitiesti po krizės, rizikuojame sulaukti dienos, kai ir tų pačių pensijų ne tik nebus iš ko didinti – net ir nepadidintos gali imti vėluoti dėl nesurenkamo biudžeto.

Tai, žinoma, pesimistinis scenarijus, bet kol kas jis iš darbotvarkės neišbrauktas, nes vyriausybės supratimas apie bent kiek tolimesnę perspektyvą ir šiandieninių veiksmų pasekmes labai jau miglotas.

Padalinti skolintus pinigus kuo gausesnėms ir patiklesnėms rinkėjų grupėms daug proto nereikia. Bet norint išjudinti ekonomiką iš sąstingio, reikia žinoti, ką darai, ir kokių tikiesi rezultatų.

Ministro Šapokos optimizmas dėl tikėtino greito Lietuvos ūkio atsigavimo grindžiamas tuo, kad verslas Lietuvoje yra lankstus, inovatyvus ir greitai prisitaikantis prie naujų galimybių.

Tik sunku suvokti tuomet, kaip galėjo tarp subsidijų verslui teikimo reikalavimų įsivelti tokia nesąmonė, kaip reikalavimas dar ir po karantino išlaikyti darbo vietas, kurios galbūt (ir greičiausiai) verslui persiorientuojant tiesiog nebekurs pridėtinės vertės, nes reikės ir kitų specialybių, ir kitų kvalifikacijų.

Išlaikyti darbo vietas, kurios nieko nekuria, būtų tikra girnapusė po kaklu bet kokiam verslui. Todėl lanksčiausi ir sumaniausi tiesiog atsisako tų subsidijų, nors būtent jiems suteiktos subsidijos duotų didžiausią ūkinį efektą. Ir darbuotojai dažnai renkasi verčiau nedarbo išmoką, nei vaiduoklišką darbo vietą, kurioje nei perspektyvus darbas, nei uždarbis nešviečia.

Būtinybė veikti greitai reikalautų atsisakyti bent jau tokių aiškiai perteklinių ir nelogiškų reikalavimų. Bet to bus negana. Reikės sistemingo požiūrio ir darnios tarpinstitucinės koordinacijos. Jau vakar reikėjo...

Ministro Šapokos optimizmas dėl tikėtino greito Lietuvos ūkio atsigavimo grindžiamas tuo, kad verslas Lietuvoje yra lankstus, inovatyvus ir greitai prisitaikantis prie naujų galimybių. Tik sunku suvokti tuomet, kaip galėjo tarp subsidijų verslui teikimo reikalavimų įsivelti tokia nesąmonė, kaip reikalavimas dar ir po karantino išlaikyti darbo vietas, kurios galbūt (ir greičiausiai) verslui persiorientuojant tiesiog nebekurs pridėtinės vertės, nes reikės ir kitų specialybių, ir kitų kvalifikacijų.
Liudvika Pociūnienė
Akivaizdu, kad dabartinė vyriausybė kaip tik šiuo požiūriu ir atrodo prastai. Kol kas dar jai sekasi išlaikyti užtikrintą veidą, bet vis labiau matyti, kad kompetencijų generuoti idėjas, kurios padėtų ūkiui atsigauti jai gerokai trūksta. Visai nebūtų gėda tokiu atveju ieškoti pagalbos iš šalies – ir iš nepriklausomų ekspertų, ir iš opozicijos...

Beje, konservatorių ūkio gaivinimo programa, pristatyta berods prieš porą savaičių, galėtų būt naudinga dabartinei vyriausybei, joje net lėšų poreikis numatomoms priemonėms paskaičiuotas ir G. Landsbergio teigimu, ekspertų įvertintas.

Tik tiek, kad konservatorių silpnoji vieta – komunikacija – ir šįkart pakišo jiems koją: programa pasilieka beveik nežinoma platesnei visuomenei. O kadangi programa ir neužpatentuota – S. Skvernelis galėtų puikiausiai naudotis ja kaip savo...

Nemanau, kad ir konservatoriai labai prieštarautų, nes jie yra viena iš tų nedaugelio partijų, bendriesiems šalies reikalams vis dėl to teikiančių pirmenybę. Norėčiau šia proga atsakyti A. Užkalniui – man regis, „talibanas“ jau bus pasitraukęs iš konservatorių partijos kartu su R. Dagiu. Ir ačiū Dievui.

Nemanau, kad labai jau daug būtų likę politikų netgi tarp valdančiųjų, kurie po Verygos antialkoholinės kampanijos vis dar svaigtų dėl blaivybės.

Ši kampanija yra tiesiog klasiškas pavyzdys, kas nutinka, kai veikiama aklai, visiškai neprognozuojant, kas iš to bus. O kas bus, buvo aišku nuo pat pradžių – jokio poveikio nesaikingiems vartotojam ir beprasmiški nuostoliai legaliai prekybai bei šalies biudžetui.

Dėl papildomų laisvų dienų vasaros laikotarpiu taip pat nepriekaištaučiau. Netgi Ž. Mauricas svarsto, kad šiuo metu labiausiai nukentėjusiam paslaugų sektoriui padėtų atsigauti iki keturių darbo dienų sutrumpinta darbo savaitė vasarą, o kai kurios pažangios įmonės mato apčiuopiamų sutrumpintos darbo savaitės privalumų apskritai.

Konservatorių ūkio gaivinimo programa kaip tik nuo prognozių ir prasideda – kalbama apie tris galimus pasaulinės krizės scenarijus, skubius veiksmus ir ilgalaikes perspektyvas.

Nesiimsiu dabar analizuoti visos tos programos – tesiima jos ekspertai su reikiama kompetencija. Apsistosiu tik prie vienos joje aptariamos krizės teikiamos progos – perorientuoti šalies ūkį prie aukštos pridėtinės vertės kūrimo.

Tai mano, ne specialisto, galva reiškia, kad didžioji paskolų ir kitokios paramos dalis turėtų būti nukreipta į tas įmones, kurios turi tokių galimybių, yra inovatyvios ir netolimoje ateityje galėtų užtikrinti ir daugeriopą grąžą biudžetui, ir tą spartų ekonomikos augimą, apie kurį kalba finansų ministras. Ir nėra taip, kad nebūtų įmanoma šių galimybių įvertinti.

Belieka padaryti būtinas korekcijas dabar pradėtame vykdyti vyriausybės priemonių plane ne „iš lempos“, o remiantis rimtomis prognozėmis, į kurias taip pat verta investuoti.

Tik ar užteks tam išmanymo? Pagaliau, ar užteks drąsos atsisveikinti su atsilikusiais, dar sovietmetį primenančiais nepasitikėjimo įpročiais?