Oficialiais duomenimis, žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 645 tūkstančiai žmonių (22,9 proc. visų šalies gyventojų). Tai tie, kuriems per mėnesį tenka 345 eurai. Žemiau absoliučios skurdo ribos pas mus priskaičiuojama 312 tūkstančių. Jų mėnesinės pajamos mažesnės nei 245 eurai.
Daugeliui šie skaičiai iki skausmo pažįstami – jokia paslaptis, jog velkamės ES uodegoje pagal socialinę atskirtį.
Socialinei apsaugai Lietuvoje skiriama 11,5 proc. BVP, kai ES vidurkis – 18,5 proc. Tad socialinėms reikmėms skiriamų pinigų pas mus nebus per daug, ir koks skirtumas, ar jų sušvirkščiama prieš rinkimus ar po rinkimų?
Bet kaip tada būtų galima paaiškinti kitą mūsų valstybės fenomeną? Nors ženkliai atsiliekame nuo ES vidurkio pagal skiriamas lėšas socialinei apsaugai, tačiau savivaldybės, būdamos atsakingos už socialinės paramos teikimą, nepanaudoja nė pusės jų biudžetams skirtų lėšų piniginei socialinei pašalpai teikti: iš skirtų 223 mln. eurų panaudota tik 106 mln., nors socialinių paslaugų poreikis lieka nepatenkinamas.
Pačių savivaldybių lėšų dydis socialinei apsaugai biudžetuose ne didėja, o mažėja. 50 savivaldybių iš 60-ties net nebando išsiaiškinti, kokie yra tikrieji gyventojų socialinių paslaugų poreikiai.
Bedarbiams, labiausiai skurdą patiriančiai grupei, valstybė skiria keliasdešimt milijonų įsidarbinimo pašalpoms. 82 proc. bedarbių atitenka tik riestainio skylė, nes niekas nesiteikia jų informuoti apie tokią galimybę.
Iš ištirtų atvejų, kaip asmenis (namų ūkius) paveikė įvairios išmokos, paslaugos ar lengvatos, nustatyta, kad 86 proc. gavėjų tie socialiniai „paglostymai“ neužtikrino net minimalių vartojimo poreikių.
Peršasi tragikomiška išvada: nors socialinei apsaugai Lietuvoje skiriama ženkliai mažiau negu daugelyje ES valstybių, bet ir tie pinigai nepasiekia žmonių. O tie, kurie pasiekia, skurstantįjį kilsteli nuo dugno, bet iš balos neištraukia.
Socialinės politikos efektyvumą mūsų valstybėje galime palyginti su vandens pylimu į kiaurą kibirą, kai vandens pylimo procesas tampa svarbesnis už kibiro pripildymą.
Neatsiranda nė vienos valdžios, kuri norėtų ir pajėgtų šį ydingą principą pakeisti. Gal todėl iki šios dienos nėra nuspręsta, kokius rodiklius reikėtų stebėti ir kokias analizes atlikti, kad būtų nustatyti socialinės paramos poreikiai ir pamatuotas jos efektyvumas.
Galų gale kam tai daryti? Pinigų vis tiek neužteks. Todėl atsiradę valdžioje biudžetines injekcijas į socialinę sritį seniai pavertė dozėmis. O kadangi šios dozės labiausiai „veža“ prieš rinkimus, tai visada atsiranda „įtikinamų“ paaiškinimų, kodėl pasirinktas dozavimo laikas „netyčia“ sutampa su artėjančiais rinkimais.
Per trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų keitėsi dozuotojai, bet ne požiūris į dozes. Taip socialinės išmokos buvo paverstos rinkiminiu opiumu liaudžiai.
Tad nėra ko stebėtis, jog didelė dalis socialinės pašalpos gavėjų tapo priklausomi nuo socialinės paramos. Juk dozės paskirtis ir yra ne mažinti, o didinti priklausomybę nuo jos.
Prieš trejus su puse metų į valdžią atėję „valstiečiai“ buvo užsimoję šį principą „nuo dozės iki dozės“ pakeisti. Nieko nelaukdami grąžino per krizę nusavintas pensijas likusiems gyviems pensininkams. Ir liko savimi patenkinti.
Tuo metu, dar būdamas šios frakcijos nariu, naiviai galvojau, kad tai tik pirmieji žingsniai keičiant požiūrį į socialinę politiką. Deja, netrukus išaiškėjo: niekas nesiruošė keisti skylėto kibiro pildymo principo. Koketiškai padidintos biudžeto įplaukos, ir tiek. Nors pagal BVP didėjimą šis santykis ir toliau liko neadekvačiai mažas, tačiau tai buvo pateikta kaip didžiausias nuopelnas tautai.
Tačiau iš esmės keisti nusistovėjusio siurrealistinio požiūrio į skurdo problemą valdantieji vengė. Iki šiol lieka neįminta mįslė, kodėl Lietuvoje nustatytas minimalus vartojimo poreikio dydis yra 257 eurai mėnesiui? Kokius asmens poreikius, ypač jei jis gyvena vienas, gali patenkinti ši suma, kai jos du trečdaliai skiriami įvairiems pragyvenimo mokesčiams? O kaip už šią sumą, neva tenkinančią minimalius poreikius, turi išgyventi vieniši tėvai su vaikais? Valdantiesiems akių nebadė ir nustatytas valstybės remiamų pajamų dydis – 125 eurai, kuris yra daugiau nei 50 proc. mažesnis už tos pačios valstybės nustatytą minimalaus vartojimo poreikio dydį.
Tad ko stebėtis, kad pajutę būsimų Seimo rinkimų skersvėjus, „valstiečiai“, vedami išlikimo instinkto, nedvejodami tapo eiliniais dozuotojais: nuspręsta rinkimų išvakarėse suleisti vienkartinę 200 eurų dozę daugiau nei 900 tūkst. potencialių rinkėjų.
Tik naujiesiems dozuotojams reikėtų priminti anų rinkimų šūkį „Orus žmogus – stipri valstybė“. Ir ta proga norėtųsi paklausti, ką turi bendro bandymas nupirkti žmogaus savigarbą už 200 eurų su jo orumo išsaugojimu?
Vienintelis žmogus valstybėje, kuris gali tai sustabdyti, yra Prezidentas.
Tai puiki galimybė Jums, Jūsų Ekscelencija, užimti valstybės vadovui deramą vietą koronaviruso sukrėstoje Lietuvoje. Jūs galite ne tik sustabdyti šį žmonių pažeminimą, bet ir pasiūlyti visai kitą kelią, kaip įveikti šį skurdo ir atskirties liūną, įklampinusį mūsų valstybę. Tuo labiau, kad žodžiai „šiuo metu skurdo klausimas, socialinės atskirties, regioninės atskirties klausimas yra svarbiausias ir nuo jo privalome pradėti“ priklauso Jums.
Tad pradėkite.
Tikiu, Prezidente, jog savo oponentams galite įrodyti, kad nesate vyriausiasis valstybės ekspertas, o tikrasis valstybės lyderis, gebantis įsiklausyti į socialinės srities specialistų nuomonę, įsigilinti į valstybės auditorių išvadas ir suburti kompetentingą komandą, kuri galų gale nustatytų ne mistinius, o realius socialinių poreikių rodiklius, pagal kuriuos būtų nuolat vertinama, ar skiriama parama yra efektyvi ar ne.
Jūs tikrai galite inicijuoti įstatymus, kurie pašalpinę, žmogų žeminančią sistemą pakeistų į galimybę jam pačiam tapti atsakingam už savo gyvenimą ir nebūti priklausomam nuo politikų opiumo.
Koronavirusas dar labiau pagilins skurdo akivarus Lietuvoje ir, jei nepavyks iš esmės pakeisti sisteminio požiūrio į šią problemą, anksčiau ar vėliau Jūsų ekscelencija, atsistosite į tų pačių dozuotojų gretas.