Negalima paneigti valdžios nuopelnų. Kai ji pagaliau susigaudė, ji gana greitai pradėjo riboti laisvą žmonių judėjimą, ir ėmėsi kitų žingsnių viruso plėtrai pažaboti. Bet reikšmingiausią vaidmenį suvaidino gryna laimė – užkratas nebuvo plačiau paplitęs kovo pradžioje, kai vyko Kaziuko mugė ir kiti masiniai renginiai – ir drausminga gyventojų laikysena.

Pirmosiomis krizės dienomis reikėjo veikti operatyviai, skubiai imtis nutarimų, apeinant įprastas teisines procedūras. Vyriausybė rimtai nesitarė nei su Seimui, nei su prezidentu, bet tik pranešė, ką ji nutarė daryti. Bet tai, kas tiko pirmosioms krizės dienomis, kai nebuvo galima numatyti viruso plėtros, nebetinka dabar, suvaldžius pirmąjį protrūkį. Pribrendo laikas Seimui vertinti valdžios veiksmus, reikalui esant pakoreguoti, nuspręsti, kokiomis aplinkybėmis ir su kokiais apribojimais pratęsti ekstremaliąją padėtį.

Vyriausybė rimtai nesitarė nei su Seimui, nei su prezidentu, bet tik pranešė, ką ji nutarė daryti. Bet tai, kas tiko pirmosioms krizės dienomis, kai nebuvo galima numatyti viruso plėtros, nebetinka dabar, suvaldžius pirmąjį protrūkį
Kęstutis Girnius

Neginčytina, kad valdžia ėmėsi drastiškų ir normaliomis aplinkybėmis nepateisinamų žingsnių. Įsivaizduokime, kaip būtume reagavę, jei pernai per Velykas būtų buvę draudžiama keliauti į kitus miestus, varžomas asmenų judėjimas, ūkinė veikla, susirinkimų laisvė, raginama vengti kontaktų su vyresnio amžiaus tėvais ir seneliais.

Šįmet šie žingsniai buvo reikalingi ir Vyriausybė juos įvedė, pasikliaudama Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, kuris įteisina karantiną ir su juo susiejamus apribojimus.

Šitokiais momentais išryškėja įtampa tarp laisvės ir saugumo. Kai siautėjant epidemijai nesuvaržoma laisvė kelia pavojų kitų žmonių sveikatai, valdžiai leidžiama įvesti kitomis aplinkybėmis nepriimtinus apribojimus.

Paprastai dešimtys tūkstančių gali laisvai dalyvauti mitinguose ar stebėti futbolo žaidimus. Pandemijos metu tokie veiksmai kelia pavojų ne tik tiems, kurie kvailai ryžtasi elgtis lyg padėtis būtų normali, bet ir daugybei kitų, kuriuos jie ilgainiui užkrės. Tad ir draudimai. Bet lieka atviras klausimas, kokia turėtų būti laisvės apribojimų apimtis ir trukmė, kada ir kokias tempais juos švelninti ir panaikinti.

Vien tai, kad švelninamos karantino sąlygos rodo, kad pirmasis pavojus praėjo, nors dar neaišku, ar bus kita, gal net pavojingesnė užkrėtimo banga ir kaip seksis įveikti antrąją, būtent ūkio krizė.

Dabar yra puiki proga Seime nuodugniai įvertinti ankstesnius žingsnius, nustatyti kurie buvo veiksmingi, tartis dėl ateities priemonių, stengiantis pasiekti kuo platesnį konsensusą. Krizė liečia visus, tad reikėtų išklausyti visų.

Deja, Vyriausybė ir valdančioji dauguma nepasiryžusi žengti šia linkme. Santykinė sėkmė skatina aroganciją.

Prieš kelias savaites premjeras S. Skvernelis atsisakė atsakyti į Seimo narių klausimus, nes tuo metu jis esą turėjo priimti neatidėliotinus sprendimus.

Ketvirtadienį jis lengvabūdiškai atmetė Seimo teisininkų raginimą tikslinti šių metų biudžetą, teigdamas, kad tai kol kas nėra būtina, o „kiek teisininkų, tiek nuomonių.“ Jis taip nereagavo, kai kovo mėnesį Parlamento Teisės departamento vadovas aiškino, jog sąlygos nereikalauja paskelbti nepaprastosios padėties, kurią tik Seimas gali įvesti.

Manytina, kad premjeras ir valdančioji koalicija toliau ignoruos prezidentą ir opoziciją, su jais minimaliai tarsis, iš dalies apeis Lietuvos įstatymus. Nemažiau svarbu yra tai, kad jie riboja Lietuvos piliečių galimybes giliau susipažinti su priemonėmis, kuriomis valdžia ketina įveikti pagrindinius iššūkius – būtent, laisvės ribojimus bei biudžetą. Ribojimai ateityje neišvengiami, tad reikia dabar nutarti kuriems pritarti.

Opozicija turi pareigą trauktis iš savo vidinės emigracijos, visomis priemonėmis siekti, kad Seime, o ne vien Vyriausybėje, juolab kokiame nors „centre“, būtų svarstomi svarbiausi dienos klausimai, net jei valdančioji dauguma kas kartą atmestų jų pasiūlymus.
Kęstutis Girnius

Lyg šiol daugelį sprendimų priimdavo A. Verygos vadovaujamas Valstybės ekstremalių situacijų operacijų centras. Centro pasitarimai nebuvo vieši, tad nežinome kokiais argumentais buvo grindžiami sprendimai, kokios alternatyvos buvo atmestos, kurie ekspertai buvo kviečiami tarti savo žodį.

Reikėjo tenkintis kasdieniais ministro ex cathedra pasisakymais, nors gal daugiau sužinosime, jei Veryga parašytų atsiminimus, kuriuos kukliai galėtų pavadinti „Kai aš valdžiau Lietuvą“.

Kiekvienu atveju tokie svarbūs klausimai turi būti viešai svarstomi Seime, o ne uždarame draugų ar klerkų ratelyje. Opozicija turi pareigą trauktis iš savo vidinės emigracijos, visomis priemonėmis siekti, kad Seime, o ne vien Vyriausybėje, juolab kokiame nors „centre“, būtų svarstomi svarbiausi dienos klausimai, net jei valdančioji dauguma kas kartą atmestų jų pasiūlymus.

Nemažiau svarbu rimtai aptarti šalies ūkio ir finansų padėti, priimti naują biudžetą, nes akivaizdu, jog dabartinis nebeturi sąlyčio su tikrove. Penktadienį finansų viceministre pažymėjo, kad dėl koronaviruso krizės į šalies biudžetą šiemet nebus surinkta iki 1,5 mlrd. eurų, arba apie 12 proc. planuotų pajamų. Išlaidos masiškai padidės.

Kaip A. Kubilius pažymi savo feisbuko paskyroje, pagal Konstituciją biudžetas yra vienintelis dokumentas, kuriame turi atsispindėti visos valstybės išlaidos ir pajamos, ir kad neužtenka atskirame įstatyme ar Vyriausybės nutarime įrašyti naujas išlaidas. Be to, svarstant biudžetą savo išvadas turi pateikti Valstybės Kontrolės, Lietuvos bankas, tai pat ir Europos Komisijos. Neginčytina, kad naujo biudžeto sudarymas apsunkintų Vyriausybės gyvenimą, bet ministrų dvasinis komfortas nėra aukščiausia konstitucinė vertybė.

Kubilius ragina prezidentą G. Nausėdą visa savo konstitucine galia tinkamai sureaguotų į šį „biudžetinį banditizmą“. Nausėda turėtų nemažiau energingai priešintis Vyriausybės ir Karbauskio pastangoms marginalizuoti prezidento instituciją per didžiausią šalies krizę po nepriklausomybės atgavimo. Rizikinga vetuoti įstatymus, kai yra didelė tikimybė, kad veto bus atmestas, bet Lietuvai labiau pragaištinga nusileisti tiems, kurie pažeidžia valdžių pasidalijimo principą.