JAV milijardierius Warrenas Buffettas pardavė turėtas aviakompanijų akcijas, sakydamas, kad aviacijos industrijai pasaulis pasikeitė. Keliautojas ir pasaulio maisto žinovas Vytaras Radzevičius savo sodyboje tarp Dzūkijos miškų stato vištidę, o Kalifornijos paplūdimiuose daugiau negu Lietuvoje dar neseniai savo šunis ganęs Andrius Užkalnis, apsiginklavęs pakavimo juosta, siuntinėja skaitytojams savo knygų ir žurnalų likučius.

Turizmo agentūros bando išvengti nemokumo įtikinėdamos klientus nereikalauti pinigų už atšauktas dėl karantino keliones, bet perkelti jas į rudenį ar kitus metus. Tačiau sulaukia ne tiek užuojautos, kiek piktdžiugiškų priminimų, kaip skraidino lietuvius į Šiaurės Italiją, kai ten koronaviruso protrūkis jau šienavo gyvybes.

Gitanas Nausėda šiemet atostogaus Nidoje, o Saulius Skvernelis kalba, kad šią vasarą toliausiai galėsite nuvažiuoti iki saulėtosios Estijos.

Kaip sako Italijoje gyvenantis lietuvis žurnalistas Paulius Jurkevičius, „skrydis su „Alitalia“ iš Romos į Paryžių jau dabar kainuoja kosmosą – nuo 500 iki 800 eurų ten ir atgal. Anksčiau už tiek galima buvo skristi į Niujorką arba į Havaną“.

Ūsuoti Lietuvos medžiotojai fotografavosi prie nudobtų liūtų ir žirafų, o Ūlos akies ir Meškos šiknos nematę tiesioginės rinkodaros vadybininkai kopė į Everestą ir nardė krokodilų knibždančiose upėse.
R. Sadauskas-Kvietkevičius


Pagaliau baigsis tas išsidirbinėjimas lietuviams skraidyti savaitgaliais apsipirkti Paryžiuje ar išgerti kavos Milane. Prano Dzūko etnografinės sodybos ir Myžonių keptuvių medžio dar nematėt, lakudros. Man šitas virusas pradės patikti, jei dėl jo kelionės išvis taps prabangos dalyku, atostogausim Šventojoje ar Labanore, o į Paryžių ar Šventąją žemę keliausim kartą per gyvenimą pamatyti knygose skaitytų vietų, prieš tai išpardavę paveldėtą turtą arba laimėję loterijos didįjį prizą.

XXI a. pradžios turizmas buvo virtęs tokiu iškrypimu, kurį reikėjo kažkaip sutramdyti, bet niekam neužteko drąsos tai pasakyti. Jei XIX a. keliautojai į tolimus kraštus dar turėjo kažkokį tikslą atrasti mokslui nežinomas gyvūnų rūšis, nuspalvinti baltas dėmes pasaulio žemėlapiuose ar ištyrinėti pradingusių civilizacijų paliktus griuvėsius, tai mūsų ir ypač mūsų vaikų karta plūdo į oro uostus tarsi galvijų banda. Europa – nuobodu, Egiptas ir Turkija – tik kaimiečiams, o man duokit salas, kuriose dar nė vienas lietuvis neužsigeotagino.

Europos Sąjungos šalies pasas lietuvio kišenėje reiškė galimybę be vizų ir sudėtingų patikrinimo procedūrų brautis į egzotiškas šalis, kurių gyventojai už eurą buvo pasiruošę net ir savo vaikus puode su vietinėmis kvapniomis žolelėmis ištroškinti. Ūsuoti Lietuvos medžiotojai fotografavosi prie nudobtų liūtų ir žirafų, o Ūlos akies ir Meškos šiknos nematę tiesioginės rinkodaros vadybininkai kopė į Everestą ir nardė krokodilų knibždančiose upėse.

Šita kvaila beprasmių kelionių mada, o ne „Lehman Brothers“ bankrotas kažkur kitapus balos prieš dešimtmetį sukėlė krizę, kuri Lietuvos provincijoje tebesitęsia iki šiol. Nes dar kokiais 2005 m. praturtėję miestiečiai pirmiausiai skubėjo nusipirkti sodybą prie Aukštaitijos ežerų ar Dzūkijos giriose, pasistatyti pirtelę, mokėti kaimiečiams už šviežius ridikėlius, šiltą karvės tešmeniu kvepiantį pieną, žolės pjovimą ir apsaugą nuo vagių. Atrodė, kad ta idilė tęsis amžinai ir kiekviena prie melioracijos griovio prisiglaudusi lūšna su trimis obelimis turi poilsinę vertę, o būsimos kaimiečių kartos galės sočiai gyventi aptarnaudamos tų sodybų svečius.

Tačiau basomis mindyti rasotą žolę ir klausytis kaip kitapus miško saulei tekant griežia motoriniai pjūklai miestiečiams greitai nusibodo. Dėl Europos Sąjungos primestų akcizų kurui kelionės į sodybas už pusantro šimto kilometrų darėsi vis brangesnės, augo jokių sentimentų kaimui nejaučianti be išmaniųjų aplikacijų nemokančių išgyventi vaikų karta. Galiausiai poilsį kaime pribaigė pigūs skrydžiai į šalis, kuriose nėra 9 mėnesius per metus besitęsiančio lapkričio.

XXI a. pradžios turizmas buvo virtęs tokiu iškrypimu, kurį reikėjo kažkaip sutramdyti, bet niekam neužteko drąsos tai pasakyti.
R. Sadauskas-Kvietkevičius


Nepjauta sodybų žolė netruko virsti krūmynais, naujo namo palėpėje įsikūrė šikšnosparniai, pavėsinę užkariavo skruzdės, o liūdni čiabuviai, išlydėję vaikus į emigraciją, iš įpratimo savaitgaliais vis dar žvilgčiodavo į keliuką, ar neparvažiuoja ponai, kurie kažkada už pavasario klampynėje įstrigusio automobilio ištraukimą tris dienas vaišino prabangiu viskiu pusę kaimo.

Ir štai jie sugrįžo, nenusiimdami kaukių net likę vieni su kieme triukšmaujančiais varnėnais, jau ne tokie pasitikintys savimi ir išdidūs. Kažkam prireikė izoliuotis po slidinėjimo Aplėse, kiti privalėjo dirbti iš namų, o tada prisiminė, kad geriau tai daryti iš sodybos, negu buto septintame aukšte. Vakarais vėl rūksta kepsninės, miestietiški šunys ant savo kailio surinko iš pievų visas erkes, o patys atkakliausieji atvykėliai netgi bando susikasti daržą ir paberti jame iš interneto parsisiųstų sėklų.

Prisilakstėt po užsienius, privežėt čia visokių virusų, tai dabar galėsite apmąstyti blaškymosi po pasaulį beprasmybę stumdydami vejapjovę, lygindami kurmiarausius ir su šaknimis raudami invazinio uosialapio klevo atžalas. Kaimas jus priims kaip biblijinį sūnų palaidūną, nereikalaus atgailauti ir neprikaišios išdavystės. O šimtametėje liepoje nutūpusi gegutė geriau už radiją iškukuos, kad pusę metų gausite po 200 skvernelinės pašalpos, už kurią pragyventi kaime – vienas malonumas, bet nukeliauti net į kitą parapiją galėsite ne kasdien.