Stalinui - rytoj. O iš tikrųjų - niekad.

Kai Josifas Džiugašvili suvokė, kad jo sąjungininkas Adolfas Šikgruberis? nutarė nelaukti smūgio į nugarą, o smogė „išdavikiškai“ pirmas, genialusis kalbotyrininkas Maskvoje suvokė ir tai, kad jo asmeninis likimas ant plauko.

Vokiečiai ėjo pirmyn, raudonarmiečiai bėgo ir masiškai pasidavinėjo. Gal baigsis bepročių stalinizmas, teroras, kolektyvizacija ir holodomorai.

Perspektyva vadui pakibti kartuvėse Raudonojoje aikštėje galėjo tapti reali. Todėl J. Stalinas įsivardijo nekalta auka ir paskelbė „Šventąjį karą“, sovietų džihadą. Šio džihadinio pasakyvo tebesilaikoma, tik įprastinio šou scenarijų šiemet nugvelbė kūmas iš Minsko.

Pulti Lenkiją ir kitas teritoriškai tarpderžavines, laikinai atsiradusias valstybes - „Versalio benkartus“ - tokia buvo jų uvertiūra. Karo simfonijų arba operų tęsinį šefai komponavo kiekvienas kitaip. Kai Stalinas po Maskvos pakto šoko iš džiaugsmo „nadul Gitlera!“, šis jau dėliojo savo armijas ir smūgių tvarkaraštį.

Nacių gal tikėtasi pakartoti Miuncheną, jei Prancūzija ir Anglija vardan „taikos“ su Hitleriu būtų nurašiusios Lenkiją ir visokią baltišką smulkmę. Pasiūlymas buvo.

Taip neatsitiko, karas ėjo pirmyn, jau nebe feikinis, ir virto pasauliniu ne visai pagal Staliną.

Karo istorijoje aiški pradžia - 1939/08/23 Maskvos paktas; 1939/08/31 SSRS parlamento (!) ratifikacija su pažadu nepadėti Lenkijai; ir kitą dieną 1939/09/01 Berlynas viešai atidaro Vesterplatėje tautų budėlių ilguosius mokslų metus.

Pradžia - taip, o pabaigos nėra ligi šiol. Apie tai ką tik rašiau.

Karinių veiksmų tarp kovojusių valstybių armijų pabaiga Europoje - tai Wehrmachto kapituliacija gegužės septintąją ir Vokietijos kapituliacija gegužės aštuntąją. Netrukus pasirodo ir vėl pastumta, sufeikinta data, kurios autorius J. Stalinas. Šią nebaigtą pabaigą rytoj švęs visų virusų nugalėtojas A. Lukašenka.

Dieve, pasigailėk būsimų naujųjų aukų. Anų kaukolės žiūri į mūsų hibridines konvulsijas ir sa-vitai šypsosi.