Ši krizė skiriasi nuo kitų, nes joje labai daug galimybių, kurios veriasi ne palaipsniui, o yra čia ir dabar ir reaguoti reikia greitai. Nuo vietos verslo iki geopolitinių pokyčių, nes vyksta ekonominiai lūžiai, kuriuose galime rasti labai sočių vietų. Kadaise panašiai savo vietą rado ir Honkongas, Singapūras, Japonija. Tiesiog visos valstybės mastu pasinaudojo galimybėmis.

Nuotolinis mokymas jau tapo klasika. Puiki galimybė įšokti į valstybių, turinčių modernią švietimo sistemą, klubą, pagaliau, po pandemijos baimės ir streso kauke baigti pusiau sujungtų universitetų ir beprasmiškai finansuojamų jau numirusių mokyklų švietimo reformą. Ką turime vietoj to?

Pažaliavusius mokytojus ir mokinių tėvus, bei įvairaus amžiaus kūrybingus jaunuolius, kurie pamokų metu sėkmingai žaidžia ir net nemato reikalo graužti mokslo plutą. Ne, ne dėl to, kad ši karta „iš principo bloga“. O todėl, kad vyresnioji karta aptingusi ir atsipalaidavusi – vietoj to, kad sukurtų tinkamus įrankius, aplinką ir sistemą, būtinus tokiam procesui, tiesiog parašė keletą įsakymų ir numetė viską ant atskirų mokyklų vadovų pečių. Išvertus į paprastų žmonių kalbą, tai skambėtų: „mes saviizoliavomės, sukitės kaip išmanote“. Taip, gerbiamas Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministre Algirdai Monkevičiau, čia apie jus. Į savo CV galite drąsiai įrašyti „pasinaudojau proga prapilti unikalią galimybę visai valstybei“. Tačiau šis ministras tik visos Vyriausybės atspindys. Nei blogiausias, nei geriausias.

Nuotolinis mokymas sena tema, kuri tik parodo, kas vyksta mūsų valstybėje. Mes taip ir neišlipome iš feodalinės valstybės mentaliteto, kur, kaip mėgo sakyti Prancūzijos karalius saulė Liudvikas XIV „valstybė tai aš“.

Nuotolinis mokymas sena tema, kuri tik parodo, kas vyksta mūsų valstybėje. Mes taip ir neišlipome iš feodalinės valstybės mentaliteto, kur, kaip mėgo sakyti Prancūzijos karalius saulė Liudvikas XIV „valstybė tai aš“. Tiksliau, jei Dievo ir žmonių valia gavau valdžią, tai ją turiu išnaudoti tik savo ir savo aplinkos interesams. Visa kita bereikšmės smulkmenos.

Panašiai kaip Vytauto Didžiojo laikais, kai sentimentų nebuvo. Tada buvo visiškai kitokia valstybė ir visuomenė. Kunigaikštis be sąžinės graužimo žemaičius reguliariai parduodavo ordinui tik tam, kad pats asmeniškai įgytų politinių privalumų. Pasekmės žemaičiams? Kam tai rūpi kai sostas ranka pasiekiamas. Nereikia nieko kaltinti ir pritempinėti prie mūsų laikų. Tai normalaus viduramžių feodalo mastymas.

Prisimenate griausmingus pažadus, kaip milijardais bus remiamas verslas, nukentėję žmonės? Kol kas apčiuopiami rezultatai tik stambiems patalpų nuomotojams ir ministerijų klerkams, kuriems „dėl didelio darbo krūvio“ padidinti atlyginimai. Visa kita eina ne taip spėriai, kaip viršvalandžių valstybės tarnautojams apmokėjimas.

Tačiau bloga žinia ta, kad laikai dabar panašesni ne į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o į Žečpospolitos.

Prisimenate griausmingus pažadus, kaip milijardais bus remiamas verslas, nukentėję žmonės? Kol kas apčiuopiami rezultatai tik stambiems patalpų nuomotojams ir ministerijų klerkams, kuriems „dėl didelio darbo krūvio“ padidinti atlyginimai. Visa kita eina ne taip spėriai, kaip viršvalandžių valstybės tarnautojams apmokėjimas. Galime tik spėti, kad pagrindinis paramos srautas pajudės rudeniop, artėjant rinkimams, nors svyrantį ekonomikos laivą reikia tiesinti čia ir dabar.

Nors finansų ministras Vilius Šapoka sako, kad pajamų surinkimas balandį buvo 31 proc. mažesnis nei prognozuota.

„Pajamų surinkimas balandį prastesnis nei kovą, – preliminariais duomenimis, balandį gauta apie 31,1 proc., arba 221 mln. eurų, mažiau nei prognozuota ir apie 28,5 proc., arba 195 mln. eurų, mažiau nei praėjusių metų balandį“, – nuotolinėje spaudos konferencijoje antradienį sakė V. Šapoka, rašo ELTA.

Tuo metu kovą surinkta 13,8 proc., arba 95,6 mln. eurų, mažiau pajamų nei prognozuota, ir 13,6 proc. mažiau nei prieš metus.

Linas Kukuraitis BNS sakė, kad be valstybės paramos „galime sulaukti juodžiausių prognozuojamų scenarijų“ – trigubai išaugusio nedarbo ir šešis kartus – socialinių pašalpų gavėjų.

Bent dėl mistinio solidarumo aukščiausi valstybės vadovai gal susimažino atlyginimus? Turbūt juokaujate. „Nėra poreikio“. Jie gi žino, kad kam jau kam, o jiems atlyginimai bus išmokami reguliariai. O verslas, jaunos šeimos, kurios neteko didžiosios dalies pajamų?

Savarankiškai dirbantiems asmenims karantino metu mokama 257 eurų išmoka per mėnesį. Iki gegužės ją gavo pusė visų savarankišką veiklą vykdančių asmenų – beveik 55 tūkst.

Bendra paramos visiems sluoksniams bus apie milijardas eurų ir čia riebiausiai išsiskiria pašalpų ir pensijų gavėjai - jiems planuojama atriekti po 200 eurų, arba penktadalį milijardo.

Kaip ir visi normalūs karaliai, turi kažkuo remtis, taip ir mūsų valdžia plačiu mostu linkusi pamaloninti sluoksnį, kuris gali užtikrinti išlikimą soste. Tik jei prieš keletą šimtmečių žemės ir privilegijos buvo dalinamos ištikimiems dvariškiams, dabar, be dvariškių (ministerijų klerkų) dar bus pamaloninti pensininkai.

Kaip ir visi normalūs karaliai, turi kažkuo remtis, taip ir mūsų valdžia plačiu mostu linkusi pamaloninti sluoksnį, kuris gali užtikrinti išlikimą soste. Tik jei prieš keletą šimtmečių žemės ir privilegijos buvo dalinamos ištikimiems dvariškiams, dabar, be dvariškių (ministerijų klerkų ir aukštų valdininkų) dar bus pamaloninti pensininkai. Tie 200 eurų prieš rinkimus skolintų pinigų, kuriuos dešimtmečiais atidavinės likę mokesčių mokėtojai, efektyvi priemonė išlikti soste. Panašiai, kaip Vytautui eilinį kartą parduoti žemaičius. Tačiau parduodamas žemaičius valdovas tada turėjo ilgalaikių tikslų - sukurti dinastiją ir valstybę.

Dabar viskas paprasčiau - tiesiog bet kokia kaina (svetimais pinigais) išlaikyti valdžią. Juk niekas nenori atvirai pasakyti: "brangieji, gali būti, kad jūsų pensijos mažės, taip jau nutiko, tokia jų skaičiavimo formulė". Negražu ir politiškai neteisinga, tuo labiau kad dabar eurai įkris į kišenę dabar, o pensijos, jei mažės, tai kris tik kitais metais.

Suku link to, kad mes dabar gyvename kaip Žečpospolitos laikais, kai seimeliai rinkdavosi tam, kad susirinktų ir bajorai turėtų kur parodyti save ir savo naujus batus, bet ne tam, kad ką nors nuspręstų valstybės labui. Kiekvienas didikas ir šiaip plikbajoris, laikė savo pareiga ką nors griausmingai pasakyti, bet jokiu būdu nieko doro nenuveikti. Bendras darbas valstybės labui tapo vos ne įžeidimu. Nors šiuo sprendimu piktinosi kas tik netingėjo, tačiau kai reikėjo realiai balsuoti Seime, antradienį po pateikimo buvo pritarta Vyriausybės pasiūlymui skirti 200 eurų vienkartinę išmoką senjorams ir neįgaliesiems. Nutilo visi garsūs pareiškimai. Prieš balsavo tik Aušrinė Armonaitė. Kiti įvairiomis formomis išvengė balsavimo prieš - juk nesinori prieš rinkimums pasidoryti politiku, kuris nenori, kad pensininkai gyventų geriau. Galutinai priimant šį įstatymą už tai, kad pensininkams rugpjūtį būtų išmokėti 200 eurų balsavo 88 parlamentarai, 6 susilaikė, o 8 balsavo prieš. Tai – Mantas Adomėnas, Virgilijus Alekna, Eugenijus Gentvilas, Arvydas Anušauskas, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Gintaras Steponavičius, Algirdas Sysas ir Aušrinė Armonaitė.

Valstybė? Palauks.

Ką būtų galima nuveikti tokio pat lygmens sprendimais, kaip 200 rinkiminių eurų kiekvienam pensininkui? Galbūt tikrai mes jau tiek visko sotūs, kad nebesugalvojame, kur leisti pinigus.

Už šiuos, pabrėžiu skolintus, pinigus galima „nupirkti“ keliolika iš Kinijos iškeliamų gamyklų su tūkstančiais darbo vietų. Kova dėl darbo vietų susigrąžinimo iš ten vyksta. Galime šokti į tą traukinį. Tačiau tai jau būtų po rinkimų. Neįdomu?

Ten milijardai, kuriuos galima nukreipti į vietos ekonomiką, o ne išvežti. Ir skolintis reikės mažiau. Neįdomu, nes sudėtinga ir daug darbo bei kontrolės?

Kitas aspektas – kariuomenė, kuriai skiriame 2 proc. BVP. Užtenka kelių teisės aktų ir galima pakeisti pirkimų struktūrą. Pavyzdžiui, kaip darė Estija net geraisiais laikais, tuos BVP skirti ne „auksinių šaukštų“ ir įdomios technikos iš užsienių, taip palaikant tolimų kraštų gamintojus, pirkimui, o po kariuomenei skirtos infrastruktūros tobulinimu vėliava tiesti kelius ir užsiimti statybomis duodant darbo vietos įmonėms. Ten milijardai, kuriuos galima nukreipti į vietos ekonomiką, o ne išvežti. Ir skolintis reikės mažiau. Neįdomu, nes sudėtinga ir daug darbo bei kontrolės?

Žemės ūkis jei ir neklesti, tai bent jau neturi didesnių bėdų. Galime gaminti ir eksportuoti. Daug nereikia, tiesiog leisti statyti fermas ir perdirbimo įmones bei remti eksportą. Steigti savotiškus „pramonės parkus“, kur eilinę fermą būtų galima pastatyti per keletą mėnesių, o ne, kaip dabar, du metus vien tvarkyti įvairius įmanomus dokumentus. Žinoma, lengviau iš malūnsparnio padalinti pinigus smulkiems ūkininkams, kurie bus greitai pravalgyti, tačiau atneš papildomų balsų. Sunku, reikia galvoti ir spausti įvairias biurokratines struktūras, kurios ir gyvena iš tokių niekam nereikalingų dokumentų tvarkymo bei nukirsti bambagyslę įvairioms prilipusioms „sertifikuotoms“ kontorėlėms, kurių atstovai labai gerai žino kabinetų išsidėstymą įvairiose ministerijose?

Tačiau kol kas vienas iš nedaugelio mūsų aiškių ir rišlių sprendimų ne kova dėl vietos pasaulyje, o kova dėl vietos Seime su šūkiu: „pasiskolink ir padalink, vis tiek sumokės kiti.“

Ko laukti mums? Greičiausiai, ruoštis didesniems mokesčiams, nes skolas, kaip nekeista, teks grąžinti.

Autorius feisbuke.