Niekam, tikiuosi, nekelia abejonių Lietuvos pozicija dėl Astrave statomos atominės elektrinės. Dar 2017 metų balandį Lietuvos Seimas pritarė Vyriausybės iniciatyvai ir išreiškė aiškią poziciją Astrave statomos atominės elektrinės atžvilgiu – ji nesaugi, kelia grėsmę mūsų šalies nacionaliniam saugumui ir joje pagaminta elektros energija negalės patekti į Lietuvos rinką.
Baltarusijos oficiali pozicija taip pat gerai žinoma. Jie šį objektą laiko strateginiu ir tikisi elektros energiją eksportuoti į Vakarų šalis. Teisingiau, tikisi ne tiek jie, kiek Rusija, nes tai yra Rusijos geopolitinis projektas, skirtas tam, kad Baltijos šalys kuo ilgiau liktų priklausomos nuo Rusijos kontroliuojamo elektros energijos žiedo (BRELL). Tai netgi yra savotiški ekonominiai spąstai tai pačiai Baltarusijai, kuri naudojasi Rusijos paskola ir „Rosatom“ technologijomis.
Taigi, objektas kritikuotinas ne vien dėl fizinio saugumo normų ir standartų nepaisymo, bet ir dėl ekonominio nepagrįstumo. Šis projektas dar labiau klampina Baltarusiją į jau ir taip didėjančią priklausomybę nuo Rusijos.
Derėtų priminti, kad statybos aikštelė Astravo elektrinei buvo parinkta dar 2008 metais, o statybos darbai prasidėjo 2009 metais. Mūsų kaimynai dar 2010 metų balandžio mėnesį oficialiai informavo, kad neketina keisti statybos aikštelės vietos. Tuometinė konservatorių vyriausybė ir Baltarusija tų pačių metų liepos mėnesį pasirašė komunikatą, kuriame paskelbė apie pasirengimą „bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje“.
Akivaizdu, kad būtent tada reikėjo mosikuoti kardais ir visaip kitaip protestuoti, o ne dabar – kurti sąjūdžius, kelti triukšmą ir ieškoti kaltų, kuriuos, beje, surasti nebūtų labai sunku. Objektas, teisingiau, pirmasis reaktorius jau pastatytas ir belieka atvežti branduolinį kurą. Jei taip tikimasi konsoliduoti savo elektoratą prieš rinkimus, tai pasiūlyčiau labiau pasitelkti fantaziją.
Apgailėtina ir mažų mažiausiai keista, kad net kalbėjimasis su Baltarusija laikomas kažkokiu nusikaltimu ar Lietuvos interesų išdavimu. Juk kaimynas, su kuriuo mus skiria 650 km ilgio siena, mums svarbus visais aspektais. Svarbu saugumas, svarbu konstruktyvus dialogas, svarbu ir ekonominis bendradarbiavimas, pagaliau šiuo metu svarbu COVID-19 sukelta krizė ir mums ne tas pats, kaip su ja kovojama kaiminystėje. Mūsų geopolitinis tikslas – demokratinė Baltarusija, su kuria būtų galima susitarti, todėl turime kalbėtis apie demokratiją, apie žmogaus teises.
Tuo metu, kai su Baltarusija kalbasi visas Vakarų pasaulis, kai intensyvina kontaktus JAV, kad atsvertų vis didėjantį spaudimą bei grėsmę šalies suverenitetui iš Rusijos, mūsų kolegos nori įvaryti Lietuvą į kampą. Nori, kad blokuotume visus bendradarbiavimo saitus tarp ES ir Baltarusijos keliant nerealias ir niekam iš mūsų sąjungininkų nesuprantamas sąlygas.
Taigi, mūsų kolegos konservatoriai, tikiu, kad ne visi, o paprastai, tradiciškai keli tie patys, atstovauja būtent Rusijos interesams. Vėlgi, labai tikiuosi, kad daro tai nesąmoningai.
Lietuva nuosekliai ir intensyviai kelia Astravo problemas visuose be išimties tarptautiniuose forumuose, siekia įtikinti savo sąjungininkus tiek Europoje, tiek ir JAV. Mūsų kolegų TS-LKD tai netenkina. Jie taip pat nuosekliai kartoja tą pačią poziciją ir tuos pačius klausimus. Praeitų metų spalį TS-LKD frakcija pareiškė, kad jiems yra „…aišku – nacionalinio saugumo interesas nebuvo ginamas“.
Šiandieną vėl organizuojami neeiliniai posėdžiai, keliami tie patys klausimai ir tie patys priekaištai.
Teigiamas šioje istorijoje tik vienas aspektas. Užimtumas mažina nusikalstamumą. Gerai, kad žmonės turi susigalvoję darbo. Tik gaila, kad šiuo darbu neturi fantazijos ir gaila, kad niekuo neprisideda prie Valstybės interesų, verčiau priešingai.