Yra pusiau tikroviška legenda, kad žodis krizė kinų kalbos hieroglife reiškia pavojų ir galimybę. Lingvistai nepatvirtina šios teorijos, tačiau tai nesvarbu. Ši pandemija Lietuvai yra tikrų tikriausia galimybė pataisyti savo socialinį kontraktą ir sukurti tą papildomą pridėtinę vertę, kurios neteksime dėl laikinai prarastų rinkų, pajamų, eksporto ir pan.
Pirmajame 2020 m. krizės etape visos Europos Sąjungos (ES) valstybės ėmėsi palaikyti verslus. Lietuvos priemonės pagal savo mastą yra tarp didžiausių ES. Akivaizdžiai per maža yra pagalba savarankiškai dirbantiesiems ir šią spragą būtina skubiai taisyti.
Kita vertus, praktika parodė, kad valstybės pasiūlytomis priemonėmis pasinaudojo tik pusė įmonių, kurios paskelbė darbuotojų prastovas. Todėl valdžia svarsto pokarantininių priemonių paketą ir tęsia paramą verslui. Beveik pusė milijardo eurų skiriama pusmečiui po karantino, kai bus dengiami darbuotojų algų kaštai įmonėms, nukentėjusioms nuo karantino.
Ar šį kartą bus pasinaudota visa siūloma suma? Manau, kad ne. Ir ne tik dėl biurokratijos. Šimtas tūkstančių darbuotojų šiuo metu gauna subsidijas ir verslas pakankamai greit perprato kaip jų prašyti, kokius dokumentus pildyti. Didelį greitą darbą atliko ir institucijos. Bet lietuviška tikrovė taip pat mums sako, kad net jei nebus jokių valstybės iškeltų sąlygų paramai gauti, dalis verslo šia pagalba nesinaudos vien todėl, kad nesijaučia saugiai ir nenori jokio dėmesio iš jokių tikrintojų, institucijų. „Šešėlis“ subsidijų neprašo. Mes bijome pasakyti „man reikia pagalbos“, nes vietoj pagalbos galime sulaukti bausmės. Kartais tos baimės yra pagrįstos, nes tikrintojai linkę iš musės pūsti dramblį. Ir čia nėra lengvo vaisto. Nėra vienos teisingos pusės.
XX amžiaus „Didžioji depresija“ JAV mus moko, kad valstybės mastu kuriama pridėtinė vertė ne mažiau svarbi, nei rinkos pastangos. JAV ūkį išgelbėjo kelių, tiltų ir kitos infrastruktūros plėtros projektai, didelės valstybinės įdarbinimo programos. COVID-19 krizės metu vėl prisiminta J. M. Keyneso pavardė, terminai „subsidija“, „išmoka“, „parama“ ir netgi „vaučeris“ įgavo pozityvią prasmę.
Tačiau, kai buvo paskelbta apie paramą ne tik verslui, bet ir šeimoms, jau turime kai kurių pasipiktinusiųjų balsus apie rinkimus ir „pašalpinius“. Vėl gaivinami seni, per praeitą krizę ,deja, emigracijai stipriai pasitarnavę naratyvai.
Vėl rizikuojame suplakti viską į vieną „kiaušinienę“ ir skleisti negatyvų požiūrį į valstybės paramą. Jei kam nors nepatinka sprendimas padidinti vartojimą (paklausą!) per vargingiausiai gyvenančių žmonių vienkartinį parėmimą, svarbu suprasti, kad čia viso labo 15-20 proc. nuo numatyto „milijardo“. Didžiąją dalį lėšų sudaro jau minėta subsidija verslui. Pakete taip pat yra kelių šimtų milijonų eurų vertės papildoma darbo paieškos išmoka bedarbiams, kurie nebeturi atramos SODROS sistemoje per nedarbo draudimą. Tokių Lietuvoje – apie pusė bedarbių. Vidutinė bedarbio išmoka –virš 300 eurų, o jos mokėjimui pasibaigus po 9 mėn. – žmogus gali pretenduoti tik į socialinę pašalpą (vid. vos 80 eurų/žmogui).
Praėjusi krizė parodė, kad žmonės, geriausiu atveju, emigruoja. Tad turime sukurti tarpinę bent 200 eurų „pagalvę“. Jei krizę pavyks įveikti be emigracijos, savo jėgomis, jeigu norite, vadinkime – savomis pašalpomis – tai bus naudinga visai tautai.
Čia galima pateikti studento pavyzdį. Neturintis darbo studentas šiandien nėra apsaugotas, jei neturi pasiturinčių tėvų. Įvedus minėtą laikiną išmoką, jis turės teisę į 200 eurų vertės darbo paieškos sumą. Tam pasitarnaus neseniai Seimo ir Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, kad visi studentai turi teisę į bedarbio statusą, ko nebuvo anksčiau.
Pandemijos sukelta krizė suteikia mums unikalų šansą atsikratyti stereotipo, kad viskas priklauso nuo asmeninių pastangų, kad nereikia jokios pagalbos – žmonės patys savo likimo kalviai ir skurdas neturi socialinių priežasčių. Tai mitas. Skurdas visada yra ir buvo asmens klaidų ir visuomenės veiksnių rezultatas. Ir kai vyko karai, ir kai griuvo santvarkos, ir kai siautė epidemijos.
Ir todėl svarbu lietuviams išmokti sakyti „man reikia pagalbos“. Mes masiškai emigravome būtent tam, kad išvengtume tos frazės kaimynų, draugų, tautiečių draugijoje. Kartais aplinkos reakcija į pagalbos prašymą negatyvi, įtari. Bet istorija mus moko, kad anksčiau ar vėliau turėsime išmokti ieškoti pagalbos ir ją suteikti prašantiems.
Nepaisant visų praeities stereotipų, Seime svarstome ir sąlygų lengvinimą norintiems gauti socialinę paramą, nes sveikatos srities krizė gali tapti sunkia ekonomikos „depresija“, kur nepakaks paramos verslui ir žmonės vis vien skurs.
Šį kartą turėsime daug paprastesnį socialinės pašalpos ir šildymo kompensacijos skyrimą – laikinai nevertinant turto, didinant remiamų pajamų ir pašalpų dydį. Socialinė parama turi ne sugauti žmogų į skurdo spąstus, o įgalinti jį reikiamu momentu. Tuo pačiu niekur nedings savivaldybių galimybės neduoti pinigų tiems, kas tikrai piktnaudžiauja.
Panašiai kaip gelbėjame verslus, turime gelbėti ir šeimas, o ne skaičiuoti jų sklypus, priekabas ir pan. Tas pats sprendimas daromas ir dėl vaiko pinigų – 100 eurų už vaiką gaus visos šeimos, nuskurdusios dėl karantino. Dabar vertinamos šeimos pajamos už praeitų metų 12 mėn., tad karantino „aukos“ kol kas negauna 40 eurų priedo. Tai pasikeis!
Tačiau visų paminėtų priemonių nepakaks ekonomikos atgaivinimui. Ekonomika – tai visada tam tikra kūryba, vizijos matymas ir tvirtas tikėjimas ta tikrove, kurios dar nėra. Kadangi valstybė turi tam tikrus rezervus, manau, kad popandeminės Lietuvos ekonomikos gaivinimo planą turim vykdyti ne tik spartindami visose strategijose įvardintus tikslus, bet ir orientuotis į tris labai konkrečius prioritetus:
Imunitetas. Manau, kad pandemija mus galutinai įtikins, jog visuomenės sveikata, sveika gyvensena turi tapti finansinių investicijų prioritetu. Lietuva pagal sveiko gyvenimo trukmę yra tarp blogiausių ES valstybių. Mirštame nuo pagydomų ligų. Tai turi pasikeisti iš esmės.
Socialinės paslaugos savivaldybėse. Tai sritis, kur labai atsiliekame. Visuomenė sensta, poreikiai auga geometrine progresija. Dar prie viso to kviečiame rizikos grupės žmones likti namuose dėl virusų, tad paslaugų poreikis labai auga. Žmonės vis dažniau ištaria „man reikia pagalbos“, bet socialinių paslaugų sritis nėra išvystyta. Čia reikalingas tikras proveržis. Tam reikia atskiro finansinio paketo.
Žalioji žiedinė ekonomika kartu su visuotinai taip ir neatlikta daugiabučių renovacija bei ambicinga žaliosios energetikos plėtra. Čia komentarų daug nereikia. Vejamės traukinį.
