Pandemija nėra tik sveikatos apsaugos problema. Tai politinis iššūkis visai civilizacijai, jos socialinei ir moralinei santvarkai. Jau dabar mes renkamės ar saugoti žmonių gyvybes ekonominių netekčių sąskaita, ar klausyti tų, kuriems ekonominiai nuostoliai svarbiau už gyvybes. Manau, kad šie „ekspertai“ primiršo, kad ekonomiką kuria gyvi žmones.
Makabriškai nuskambėjo „humanisčių“ reikalavimas užtikrinti karantino sąlygomis teisę daryti „planinius“ abortus. Dauguma stengiasi apsaugoti artimųjų gyvybes, o su silpniausiais, dar negimusiais, vaikais galime elgtis „planingai“?
Pastaruoju laiku labai daug dėmesio skyrėme savo teisėms, beveik neprisimindami, kad dar egzistuoja ir mano pareigos šeimai, bendruomenei ir valstybei. Matyt jau perlenkėme lazdą, tai jaučiame auklėdami vaikus šeimoje ir mokykloje. Tai jaučiame ir karantino metu. Kai piliečiai turi rinktis tarp pareigos saugoti artimuosius bei bendruomenės narius ir tarp iškreiptai suvoktos laisvės daryti, ką nori, taip pat ir galimai apkrėsti kitus.
Iki šiol pasaulį kaustė ekonomikos ir „bendrojo vidaus produkto“ auginimo godumas, besaikis noras kuo labiau prekiauti su bet kuo ir bet kaip, jeigu tai duoda pelną ir kyla akcijų kursas. Taip suprantama globalizacija parodė savo trūkumus.
Daugelis žmonių, savu laiku patikėję liberalių globalistų perdėtu entuziazmu „globalizuotis“, bėdos ištikti instinktyviai stengėsi grįžti namo į tėvynę, į savo, nors kairuolių ir liberalių politikų išsekintų, bet dar gyvų šeimų glėbį.
Pabuvę ramioje šeimos aplinkoje pamatėme, kad pasaulį alina ir demoralizuoja tikėjimas ne tik mokslui, bet ir sveikam protui prieštaraujančiu žmogaus prigimties neigimas, nepagarba gyvybei, tautinės, kultūrinės, bendruomeninės, lytinės tapatybės naikinimo „teorijos“, pigių prekių, pigių pramogų, pigaus bekultūrinio vartojimo, ne tikrų, bet išgalvotų žmogaus „teisių“ manifestavimas, prigimtinės doros niekinimas.
Krizė parodė ir dalies valstybių bei tarptautinių organizacijų lyderių nesugebėjimą laiku ir kvalifikuotai diagnozuoti ir spręsti problemas. Pamatėme, kad žodžiuose „Europinės vertybės“ liko mažai turinio, kai iš jų dingo jų krikščioniškas turinys.
Viruso sukeltos negandos negalima apsaugoti vien šengeniškomis erdvėmis, eurozonos stabilizacijų paketais, viruso negalima „integruoti“ į mūsų bendruomenę. Socialinių ir moralinių pandemijos pasekmių niekaip neišspręsime vien tik ekonomikos „stimuliavimu paketais“, finansinių srautų perskirstymais ar kitomis techninėmis priemonėmis.
Pandemija yra ir galimybė mums, kaip civilizacijai, kaip Lietuvai, kaip kiekvienai bendruomenei, jau šiandien spręsti, kaip kovosime, kaip gelbėsime vieni kitus, o svarbiausia, kaip gyvensime negandai pasibaigus. Iš pastarosios krizės galime ir privalome išeiti sustiprėję ir pasikeitę, supratę, kokios vertybės mus gelbsti ir stiprina.
Džiaugiuosi matydamas, kad iš esmės esame ir jautri, ir tauri, ir kūrybinga bendruomenė, suvokianti kiekvieno atsakomybę už visus, sugebanti neatlyginamai aukoti savo intelektinius sugebėjimus, rodanti sektinus altruizmo ir pasišventimo pavyzdžius. Kiekvienas žmogus mums yra ne statistinis vienetas, o neįkainuojama vertybė. Žmones suvokia, kad negandą galima įveikti tik susitelkus, todėl, nežiūrint politinių simpatijų, jie palaiko Vyriausybės paskelbtus laisvių suvaržymus.
Turime progą atstatyti pusiausvyrą tarp žmogaus teises ir laisves ir pareigos visuomenei; stiprinti atsakomybę už kiekvieną iš mūsų, už mūsų šalies saugumą, už tą civilizaciją, iš kurios vertybių esame išaugę.
Per tris pastaruosius dešimtmečius įrodėme, kad galime keisti ne tik save, bet ir netinkamą pasaulio tvarką. Neleiskime mūsų naikinti – neleiskime iškirsti šeimų ir miškų! Turime siekti darnos su mus supančia Kūrinija, turime kurti šeimų bendruomenę.
Būtina kuo skubiau atsisakyti mus sekinančių, žmogaus tapatybė naikinančių, „įvairių stambulų konvencijų“ , vienalyčių „šeimų“ įteisinimą ir panašių kvailysčių. Turime saugoti ir stiprinti savo tautinę ir istorinę tapatybę. Turime nustoti gėdytis savo tautos, vengti iš nepilnavertiškumo komplekso sukelto noro prifarširuoti „dėl kietumo“ savo kalbą perteklinėmis svetimybėmis ir t.t. Atėjo laikas vėl atsistoti ant kojų, užuot stovėjus ant galvos.