Bet kai tuos žiedus rodė kone kiekvieno filmo pabaigoje, žiūrovų galvose susiformavo prasminis ryšys tarp baltų vaismedžių žiedų vaizdo ir karo pabaigos. Nesvarbu, kad mes jau užaugome, gyvename šalyje, kuriai Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija yra daugmaž vienodai nekenčiami okupantai. Net ir po 3-4 dešimtmečių propagandos pasekmės veikia.
Nors pasaulyje tebevyksta tikri karai Sirijoje ir Ukrainoje, pastarąjį mėnesį karinę retoriką dažniausiai girdėjome kalbant apie koronaviruso COVID-19 pandemiją: nematomas priešas, priešakinės linijos ir užnugaris, frontas ir tikros aukos, kurių net įprastai palaidoti artimieji neturi galimybės.
Galima netgi palyginti kasdienes Sveikatos apsaugos ministro spaudos konferencijas ir jo pasirodymą vienoje iš jų vilkint kamufliažinę šaulio uniformą su Antiteroristinės operacijos (ATO) Rytų Ukrainoje komunikacija 2014-2015 m.
Blokpostai prie įvažiavimų į miestus ir Karo policijos patruliai juose Velykų savaitgalį tą panašumą tik sustiprino. Mačiau tai Donbase 2017 m. vasarą savo akimis – pas mus trūko tik per artilerijos apšaudymą sugriauto pastato fone ir būtumėm atrodę visai kaip kariaujanti šalis.
Mes klusniai vykdėme savo vadų komandas užsidėti kaukes, dezinfekuoti rankas, nesibūriuoti daugiau kaip po du, nekišti nosies iš namų. Pavieniai praeiviai ištuštėjusiomis miestų gatvėmis judėjo susigūžę ir slapstydamiesi pasieniais, tarsi tikėdamiesi priešo snaiperio šūvio nuo bet kurio pastato stogo arba netikėtai prasidėsiančio bombardavimo. Net ir maisto atsargas, prasidedant karantinui, kaupėme kaip prieš karą: kruopos, mėsos konservai, druska, tualetinis popierius, degtukai. Net ir aukų rinkimas medikams labai priminė paramos Ukrainos kariams akcijas, kai žinojome, kad jie stabdo mūsų bendrą priešą.
Kantrybės užteko, kol sužydėjo sodai: pirmiausia kaukazinės slyvos, paskui vyšnios ir kriaušės, o dabar jau ir obelys. Tas vaizdas sujungė galvose prasminį ryšį tarp vaismedžių žydėjimo ir karo pabaigos. Vilniaus meras Remigijus Šimašius, lyg nujausdamas tokį poveikį ir bandydamas laimėti laiko, net nurodė aptverti anksčiau už kitus medžius pražydusių sostinės sakurų parką.
Štai iš kur staiga atsiradęs troškimas pamatyti susirgimų statistikoje gerėjimo ženklus, neįveikiamas poreikis nusimesti kaukes, atidaryti restoranus ir eiti švęsti pergalę. Pastebėjau, kad susimąstyti, ar tikrai staiga atlaisvinę karantiną nesulauksime antrosios užsikrėtimų bangos raginančius epidemiologus geriausiai išgirdo jau laisvoje Lietuvoje gimęs jaunimas, negavęs iš sovietinės propagandos karo pabaigos ir žydinčių sodų vaizdinių.
O dar nepasibaigusio karantino pabaiga ir sąmokslo teorijomis, esą jis išvis nebuvo reikalingas, lengviausiai patikėjo 50-mečiai ir už juos vyresni, vaikystėje išgyvenę ne vieną Pergalės dienos jubiliejų lydėjusį filmų apie karą perdozavimą.
Nelaimėti ne mūsų karai dar ilgai mus persekios, kol kaimynė Rusija visą savo ideologiją grindžia sovietmečio Pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitu.
Net ir siaučiant koronavirusui tūkstančiai Rusijos karių buvo vaikomi karo pabaigos parado repeticijose, kur sėkmingai dalijosi užkratu, kol bunkeryje izoliavęsis nusenęs šalies valdovas išdrįso atšaukti šventinius renginius. O keršyti sovietinio maršalo Konevo stabą iš savo miesto pašalinusiems Čekijos politikams į Prahą nusiuntė žudikus su nuodais lagamine.
Pastaruoju metu Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasisakymuose atsirado keisti istoriniai motyvai apie Rusiją puldinėjusius pečenegus, poloviečius ir galiausiai antikinę Spartą, tarsi jis bandytų pabėgti nuo karo pabaigos sukakties, kuri sovietmečio propagandos gerokai labiau už mus apnuodytiems rusams taip pat neišvengiamai sukels iliuziją, esą ir virusas jau įveiktas ir galima atsipalaiduoti.
Klaidinga būtų manyti, kad rekordiškai atpigusi nafta ir bėdos dėl pavėluotos reakcijos į COVID-19 galėtų kaip nors susilpninti Putino režimą ar priversti jį atsisakyti imperinių ambicijų. Pats tironas nuo užkrato akylai saugomas, o pakeisti bet kurį susirgusį jo valdžios piramidės narį, net ir premjerą, kitu ištikimu nurodymų vykdytoju, nėra kažkoks iššūkis sistemai.
Didžiausia grėsme Putinui gali tapti sėkmingi Baltijos ir Vidurio Europos šalių išėjimo iš koronaviruso pandemijos sukeltos ekonominės krizės pavyzdžiai, kai pati Rusija tuo metu nesugebės traukti iš skurdo savo piliečių. Šaldytuvas juk anksčiau ar vėliau neišvengiamai laimi prieš televizorių, kaip pastarasis besistengtų naikinti žmonių mąstymo gebėjimus.
O mes galėsime pagaliau performatuoti savo prisiminimus ir obels žiedą nuo šiol naudoti kaip pergalės prieš pandemiją simbolį. Mūsų visų pergalės, nesidalijant į valdžią ir opoziciją, runkelius ir elitą.