Kremliaus interesas čia gana aiškus. Neleisti, kad Lietuvos pozicija dėl elektros nepirkimo taptų visos ES pozicija. Nes Astravas nėra ekonominis projektas, ir jo izoliacija, minimum reikštų, kad 2-4 blokai nebūtų statomi. Tai reikštų, kad ir pirmas būtų nerantabilus. Tam per įtakos agentūras, tikėtina, yra stumiami Lietuvai nenaudinga politika – viską paversti saugumo ar streso testų ekspertize, palikti Astravo problemą dvišalio „dialogo“ su A. Lukašenka rėmuose. Tie, kas atidžiau stebi Lietuvos užsienio politiką, gali lengvai atpažinti visą sumaištį, kuri yra keliama šių Rusijai naudingų interesų plėtros. Kaip parašyta senose KGB instrukcijose – „nado čtoby oni zanimalis jerundoj“ („reikia, kad jie užsiimtų niekais“). Arba klastoti istoriją, įveliant į beprasmes diskusijas, kas kažkada buvo labiau kaltas.
Nesunku pamatyti, kad ir L. Linkevičiaus vadovaujama Užsienio reikalų ministerija (URM), ir jos atstovai kitose valdžios institucijose, jau tiek metų sabotuoja europinę Astravo tematiką, kišdama mums poziciją, kad Astravo saugumą galima pagerinti, svarbu pasigerinti A. Lukašenkai. Atvirai atsakykim sau, ar mąstant, ne siekiant apgauti, sveiko proto rėmuose, galima patikėti, kad be ES (JAV) pinigų ir paramos, tiesiog dvišalio dialogo rėmuose, A. Lukašenka sutiktų nebestatyti ar uždaryti Astravą?
Astravo elektros nepirkimo politika nėra vien konservatorių politika. Tai yra (o gal tik buvo?) visų politinių partijų sutarta politika, kuri yra privaloma ir kurios, deja, ši valdžia nevykdo. Ji privaloma ir socialdemokratų partijai. Šiandien matome, kad asmeniškai G. Palucko asmenyje, ši politika keičiasi, kuris kartu su savo kolegomis įvairiomis progomis vis dažniau pasisako prieš elektros nepirkimą ir kitus antiastravinės politikos aspektus. Branduolinio kuro atvežimo į Astravą ir pirmojo bloko paleidimo išvakarėse, apie ką mums jau skelbia Rosatom, ši socdemų retorika vis labiau stiprėja. Gal socdemams užtektų drąsos pateikti pataisas šiandienos Seimo patvirtintoms įstatymo nuostatoms, kur pamatytume jų požiūrį į Lietuvos nacionalinę saugumo strategiją Astravo klausimu. Šiandien tik matome jų klastingą, iš pasalų, puolimą prieš Lietuvos valstybės interesus, tokią raudonųjų partizanų taktiką – viską griauti, neatskleidžiant savo principų.
Bet gal tokia veiksmų logika ir naudinga jų galimiems kuratoriams. Kelti sumaištį, ardyti Lietuvos konsensusą šiuo klausimu. Apsijuokta, su per patį karantino įkarštį paleista ankstyva propagandine kampanija, švaistant partines (ar tiktai partines?) lėšas. Dabar nuspręsta, atakuoti strateginius valstybės interesus. Nejaugi šioje partijoje nebeliko sveiko proto?
Ši socialdemokratų linija žavi savo nuoseklumu – jų paskirtas ministras Linkevičius iš tiesų dar 2016 m. pasiūlė atšaukti Europos Sąjungos sankcijas Baltarusijos režimui, be jokių sąlygų dėl Astravo AE statybų sustabdymo ar kitos vietos. Šį žingsnį Baltarusijos demokratai iki šiol vadina Europos (ir Lietuvos) išdavyste, kuria ne tik Astravas, bet ir už demokratiją ir elementarias žmogaus teises kovojantys Baltarusijos piliečiai buvo palikti vienui vieni akistatoje su marionetiniu Kremliaus režimu Baltarusijoje. Panašią išdavystę neseniai patyrė ir Ukraina Europos Taryboje. Panaši demokratinių vertybių Baltarusijoje išdavystė, mano nuomone, ruošiama ir artėjančiame ES Rytų partnerystės susitikime, kuriame bus galutinai reabilituotas ir dvidešimt penkis metus Kremliaus užsakymu šalies nepriklausomybę ir demokratiją naikinantis Lukašenkos režimas.
G.Paluckas naudoja imperinį komunistų principą – „skaldyk ir valdyk“ – ne tik pačiai Lietuvai, bet ir Lietuvos pozicijai Europos Sąjungoje, kurią visų partijų balsais įtvirtinome Seimo Europos reikalų komitete 2019 m. lapkričio 15 d.: „Pateikti Europos Komisijai ir šalims-narėms aiškų ir nedviprasmišką pageidavimą, kad būtų pasiektas ES susitarimas ir numatytos priemonės užtikrinti, kad į ES elektros energijos rinką nepatektų elektros energija iš Baltarusijos Respublikos, jeigu būtų pradėtas eksploatuoti pirmasis Baltarusijos AE blokas“.
Dialogas vardan dialogo su agresyviais režimais Rytuose, neužsitikrinus užnugario Vakaruose, yra spąstai ir mūsų Prezidentui, kuris dar turi laiko apsispręsti ir nepadaryti klaidos, kurią iki jo padarė visi Lietuvos lyderiai, kažkada panašiai įvairių raudonųjų šauklių suklaidinti.