Psichologinė būklė šalyje baisi, ir atramų nematyti. Sveikatos ministerija pasididino algas, bet ne medikams, jos apsimelavęs vadovas neatsiprašinėja ir šaudo aplink save bauginimais ir pretenzijomis neklusniems gyventojams, prezidentas bunkeryje su tuščia darbotvarke, o valdžios pranešimai visuomenei – tik beprasmiai skaičiai apie naujai diagnozuotus ir mirusius, kurių niekas nebeskaito, nes čia kaip eismo nelaimių suvestinės, tik ne taip įdomu, nes iš avarijų bent jau būna nuotraukų apie sumaitotus automobilius.
Prisimenu su švelnia nostalgija tą laiką, kai visa Lietuva, sulaikiusi kvėpavimą, laukė pirmojo koronaviruso atvejo, ir tada bent jau intrigos būta. Dabar tik nuovargis ir abejingumas.
Izoliacija sekina, žmonių kantrybė nudilusi iki skylių, byra santykiai, nes vyrai su žmonomis nebegali vieni į kitus žiūrėti be susierzinimo. Net prakeiktos kaukės kelia pyktį jas dėvintiems: nusibodo, kaip pacientui po blauzdos kaulo lūžio negyvai nusibosta ramentai ir įtvaras, ir ropojimas keliais į antrą aukštą.
Abiturientams stogus rauna nuo streso apie egzaminus ir stojimus į aukštąsias mokyklas – žinoma, čia didžiausia yra jų atsilikusių ir sovietizuotų tėvų kaltė, kad penkiolika metų svaigo nesąmones apie tai, kaip gyvenime reikia diplomo, ir kaip čia dabar yra tas laikas, kuris nulems jų visą gyvenimą.
Visa tai niekai, palyginti su nerimu, panika ir stresu dėl darbo ir pajamų. Vienas šviesos spindulėlis yra iš netikėčiausių vietų, VMI ir „Sodros“: verslas su tuščiomis sąskaitomis bent jau žino, kad kurį laiką jiems nenurašinės mokesčių, įmokų, skolų, baudų ir delspinigių (paskui vis tiek reikės sumokėti, bet bent jau yra erdvės pakvėpuoti).
Tie, kas neturi savo verslo, niekada nesupras, kaip gera ir malonu šiandien įmonių savininkams, bent jau viena prasme: jeigu ryte turi sąskaitoje tūkstantį eurų, tai ir vakare turėsi tiek pat, nebent kam nors pats padarytum pavedimą. Tai – didelė laimė. Visada sakiau, kad mūsų mokesčių inspekcija ir „Sodra“ yra geresni, nei apie juos dažnas galvoja. Čia gal tas optimistinis momentas iškrenta iš bendro konteksto, bet aš turiu būti teisingas, kaip esu savo restoranų apžvalgose.
Tačiau, bet kuriuo atveju, dirbantiems ar dirbusiems yra baisios dienos: nežino, ko laukti, nesupranta, kas jais pasirūpins ir ar turės rytoj darbo vietą po neapmokamų atostogų ar po nuotolinio darbo.
Aš turiu atsakymą, ir jis nebus malonus ar guodžiantis. Tiksliau, turiu visus tris atsakymus.
Ko laukti? Nieko. Reikia pačiam veikti. Jums niekas nepadės, tik jūs patys. Pralaimi tie, kurie sustoja. Tie, kas prisiima atsakomybę ir kažką daro, nepralaimi, o jei ir pralaimi, tai kitą dieną pradeda iš naujo.
Kas jumis pasirūpins? Niekas, tik jūs patys. Daugiau jūs niekam nerūpite, nebent savo mamai (ir tai nebūtinai). Šeimos nariai yra su jumis, kol tai yra mažiausiai blogas variantas. Vaikams jūsų labiausiai reikia, kai duodate jiems pinigų. O šiaip – kuo sunkesnis momentas, tuo mažiau jums pagalbos, o dabar momentas labai sunkus. Dievas padeda tiems, kas patys sau padeda, o valdžia nepadeda niekam.
Galite zyzti ir dejuoti, kad štai jūs mokėjote mokesčius, o kai reikia, tai špyga ir jokios pagalbos. Tik nuo dejavimo situacija nepasikeis. Pasaulis neteisingas, o užvis žiauriausiai jis kerta tiems, kas tiki pasakomis. Patiklumas yra tiesiausias kelias į nusivylimą. Tikėti filmais apie marsiečius ir apie laimingą meilę yra naivu, o tikėti valdžia yra kenksminga jūsų sveikatai.
Ar turėsite darbo vietą po karantino? Jei jums kyla tokių abejonių, greičiausiai neturėsite, o gal ir jau nebeturite, tik jums dar apie tai nepranešė.
Nesielkite, kaip tie bankrutuojančių įmonių darbuotojai prieš trisdešimt metų, kurie po daug mėnesių ar pora metų tikėjo, kad algų skolas išmokės, atsiras kažkokie investuotojai ir jų žlugusios įmonės atsibus naujam gyvenimui. Kai katę penktadienį partrenkia džipas ir ji guli negyva ant šaligatvio, palikti ją ten iki sekmadienio ryto, tikintis, kad gal katytė prisikels, nėra protinga taktika.
Kitaip tariant, jei jums neramu, ieškokitės darbo jau dabar, ir tai, greičiausiai, nebus toks pat darbas, kokį dirbote iki krizės. Manote, kad negrįžtamai praėjo tie laikai, kai žmonės mojavo dviem diplomais (muzikologo ir scenografo) ir tikėjosi gerai apmokamo darbo, ir galiausiai turėjo vairuoti taksi? Ne, tie laikai ateina iš naujo, ir viskas tik prasideda.
Bus viskas kaip 1993-aisiais, tik dar negailestingiau ir skaudžiau, nes anais laikais beveik visi buvo elgetos arba vienodai basi ir nesėkmingi padegėliai iš sugriuvusios sistemos ir buvo labai panašiomis sąlygomis, o šiandien tie, kas nesugebės greitai keistis, galės labai ryškiai matyti savo susimovimą, tingumą ir nesugebėjimą spėti kitų žmonių pastangų ir geros sėkmės fone.
Tie, kas išgyvens šią krizę, gyvens ilgai ir laimingai, tačiau ji bus išgyvenama veiksmo ir pastangų būdu. Už skundimąsi ir cypavimus „man priklauso!“ medalių nei ordinų niekas neduos. Neduos nieko.
Išgyventi nebus galima laukiant, gal kažkaip reikalai susitvarkys, gal iš oro ar iš lempos viskas pagerės, gal kažkas kažką jums padės ir jumis pasirūpins.
Viskas tik jūsų pačių rankose. Galite manęs nekęsti ar nemėgti už tai, kad taip kalbu, tačiau nuo to reikalai nepasikeis, ir nesakykite, kad aš jūsų neįspėjau.