Ekonomistai ir socialinės politikos ekspertai jau kurį laiką prognozuoja, kad mūsų laukia gili krizė. Jau dabar finansų ministras V. Šapoka sako, kad ekonomika susitrauks apie 7 proc.
Bet nežinome, kas bus rudenį ir ar vėl teks karantinuotis bei stabdyti ekonomiką.
Lietuvos bankas prognozuoja, kad blogiausio scenarijaus atveju galime tikėtis, kad šis ekonomikos kritimo skaičius pasieks 20 proc. Maždaug tokia pat darbingo amžiaus žmonių neturės darbo. Tai būtų didesnė krizė nei ta, kurią išgyvenome 2008–2009 metais.
Kitaip tariant, didžiausia krizė nuo blokados laikų.
Pasakysiu atvirai, blokados nepamenu, tačiau 2008–2009 m. giliai įsispaudė į atmintį: staiga žiniasklaidoje, kurioje tuo metu dirbau, nebeliko darbų pradedantiems žurnalistams. Dar studijų metais sugebėjusi dalinai, o vėliau ir pilnai save išlaikyti, likau be man visą gyvenimą kartoto ateities pažado: stenkis, gerai mokykis, turėsi darbą ir galimybę oriai gyventi.
Tuomet valstybė tokiems kaip aš nepasiūlė nieko – nedarbo išmoka nepriklausė, nes „etato“ žiniasklaidoje neturėjau, dirbau pagal individualią veiklą. Kitomis galimybėmis net ir nesidomėjau – atrodė, kad aplink per daug skurstančių žmonių ir jiems reikia labiau.
Tad baigus studijas susikroviau lagaminą ir trejiems metams išvykau iš Lietuvos. Taip, kaip aš tada, pasielgė apie 7,5 proc. Lietuvos gyventojų. Priešingai nei aš, didžioji dalis į Lietuvą nebesugrįžo, o Lietuva šiuo metu yra sparčiausiai Europos Sąjungoje senstanti valstybė.
Svarbu paminėti ir tai, kad 2010 m., krizės pike, Lietuvoje absoliučiame skurde gyveno beveik 30 proc. vaikų, dar tiek pat patyrė santykinį skurdą. Vadinasi, neapsaugojome net pažeidžiamiausių savo visuomenės narių, kurie neturėjo objektyvių galimybių susikrauti lagaminą ir pasirūpinti savo išgyvenimu patys.
Gyvenant karantine ir soc. tinkluose bei žiniasklaidoje diskutuojant apie tai, kada bus galima apsikirpti ar nueiti į kavinę, šie faktai atrodo gana tolimi. Vis dėlto tiek emigracija, tiek skurdas taps pagrindinėmis mūsų pokalbių temomis, jeigu mes, kaip bendruomenė, kartu sukūrę valstybę, nepasirūpinsime socialinėmis ir ekonominėmis žmogaus teisėmis.
Ką turiu omenyje? Išėjimas iš šios krizės negali būti toks pat, koks buvo 2008–2009 m., kai buvo nukarpytos socialinės ir nedarbo išmokos, nebeteiktos socialinės paslaugos. Kitaip Lietuvos, tokią žinojome iki šiol, tiesiog nebeliks – demografine prasme susitrauksime, pavojingai priartėsime prie išnykimo.
Vis dėlto kol kas atrodo, kad karantino laikotarpiu labai daug kalbame apie tai, kaip gelbėsime verslą, tačiau neaišku, kaip užtikrinsime pamatines ekonomines žmogaus teises visiems – t. y. teisę į adekvačias pajamas.
Valstybė siunčia miglotus signalus. Viena vertus, valstybė prisideda prie prastovų kompensavimo bei moka kuklią išmoką tiems, kurie dirbo individualiai. Taip pat žada paramos paketus verslui, investuojant į infrastruktūrines sritis, tuo pačiu kuriant ar išlaikant darbo vietas.
Bet tiesa yra ir ta, kad visi į statybas ar į kitas sritis, į kurias valstybė nuspręs investuoti, nesubėgs. Neabejotinai, turėsime šios situacijos pralaimėtojų ir jų tikėtina bus daug. Ką pasiūlysime jiems?
Ar, pavyzdžiui, tiems, kuriems nepakaks stažo nedarbingumo išmokai gauti, valstybė tokią nedarbingumo išmoką mokės?
Koks bus jo dydis – ar jo pakaks oriai išgyventi? Kaip bus su kitomis grupėmis kaip kad, pavyzdžiui, studentais, kurie dabar turėjo įsilieti į darbo rinką, tačiau galimybių tam nebeliks, o pajamų išgyvenimui – nulis.
Galų gale, kaip bus su mūsų darbdavių ypač „mėgstamomis“ asmenų grupėmis, kaip vieniši tėvai, asmenys turintys negalią ir pan.? Tikėtina, kad šiems žmonėms durys į darbo rinką užsidarys (arba jas atidaryti bus ypač sunku). Paliksime juos tuščiomis rankomis?
Na, ir galiausiai, ko mes galime tikėtis iš remiamo verslo mainais už lengvatines paskolas ar valstybės investicijas, už kurias susimokės visi mokesčių mokėtojai? Pastaruosius metus ekonomika Lietuvoje augo pavydėtinai stabiliai, tačiau taip pat augo ir pajamų nelygybė, už ką šalis ne vienerius metus susilaukdavo aštrios Europos Komisijos kritikos. Solidarumu nekvepėjo, ar leisime, kad situacija kartotųsi ir po krizės?
Kitaip tariant, iki šiol neaišku, kokioje valstybėje mes gyvename – gerovės, kurioje bus bandoma užtikrinti adekvačias pajamas visiems, ar tokioje, kuri savo piliečiams skelbs bado žaidynes, paliekant galimybę oriai išgyventi tik daliai jų?
Deja, jau dabar stebime, kad atskirti verslo sektoriai, turintys lobizmo pajėgumų, geba pasirūpinti savo interesais, kurie nebūtinai sutampa su visuomenės poreikiais.
Pavyzdžiui, dar karantino įkarščio laikotarpiu, balandžio 7 dieną, Seimas sugebėjo priimti turizmo sektoriui palankias Turizmo įstatymo ir Civilinio kodekso pataisas, kurios būtų perkėlusios sektoriaus patirtus nuostolius ant vartotojų pečių. Laimei, pataisas vetavo Prezidentas.
Artimiausiu metu į Seimą turėtų keliauti ir Vyriausybės nutarimas, pagal kurį iš valstybės skolintų lėšų 150 mln. būtų skiriama keliams taisyti, 100 mln. nuomos įsipareigojimų naštos verslui mažinimo koncepcijai ir nepilni 11 mln. socialinei apsaugai bei 5 milijonai kultūros sektoriui. Prioritetai išdėlioti gana aiškiai...
Bandydami užkirsti kelią gresiančioms bado žaidynėms, plati nevyriausybininkų koalicija kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais parengė konkrečių pasiūlymų paketą, internete jau taip pat platinama peticija „Lietuva yra žmonės“. Jos esmė paprasta: neliks žmonių, neliks ir Lietuvos. Todėl privalome užtikrinti adekvačias pajamas Lietuvos gyventojams, kurių jie neteks dėl krizės.
Taip pat žmonėms, dėl krizės netekusiems pajamų, paramą teikti tiesiogiai, ne tik per verslo skatinimo iniciatyvas. Galiausiai teikti nepertraukiamas socialines ir psichologines paslaugas žmonėms, turintiems negalią, smurto artimoje aplinkoje aukoms, vaikams ir kitoms pažeidžiamoms grupėms.
Tik tokiu būdu išvengsime bado žaidynių, o pasibaigus krizei galėsime sakyti, kad ją įveikėme kartu. Kad valstybė, kurioje gimiau, manimi domisi ne tik tada, kai reikia mokėti mokesčius, bet ir tada, kai sekasi ne taip gerai.