Šalis gali būti valdoma net Kalėdų Senelio rekomendacijomis. Dažnai kritikuojama priklausomybė nuo Europos Sąjungos pamažu virsta svajone. Vis labiau atsiveria visiškas valios ir politinės vaizduotės paralyžius.
Prezidentas Gitanas Nausėda staiga pastebėjo, esą turime rekomendacijas, kaip gyventi, tačiau nėra jokių rekomendacijų, kaip šiemet reikės ilsėtis. Jis vos spėjo paklausti, kur tos rekomendacijos, o sveikatos ministras jau ir sureagavo, kad anūkai su seneliais atostogų tikrai negalės leisti kartu ir kad tolesnių rekomendacijų laukiama iš PSO, ES ligų kontrolės centro, Europos Komisijos, UNICEF, UNESCO ir t. t.
Kai panašius klausimus garsiam rusų sovietinės literatūros veikėjui Ostapui Benderiui užduodavo nemažiau garsus Michailas Samuelevičius Panikovskis, šis užtikrintai atsakydavo: „Kreipkitės į pasaulinę seksualinių reformų lygą, ten jums padės.“
Groteskas grotesku, bet jei klausimai dėl rekomendacijų būtų kilę savarankiškai savo iniciatyva pandemijos pradžioje veikti pradėjusiems medikams ar įvairių savanorystės iniciatyvų autoriams, ką šiandien valstybėje be rekomendacijų turėtume?
O gi, pasak Vido Rachlevičiaus, visiškai degradavusią valstybę, kurioje vyrauja nepagarba visuomenei ir visuomenės savigarbos stoka, biurokratija, nomenklatūriniai įpročiai, verslo ir politikos bendradarbiavimas ne pagal taisykles, bet įtakas, konstitucingumo pažeidimai ir politikai, dangstantys išminties ir kitokius neįgalumus, slėpdamiesi už ekspertų nugarų.
Tiesa, kelis mėnesius ne tik Lietuvoje plačiai aptariant koronaviruso pamokas atkreipiamas dėmesys į išaugusį ekspertų vaidmenį ir jų autoritetą. Pabrėžiama, kad toks jis turi išlikti ir ateityje. Lietuvos politikai net viešai atvirauja, kad tokiose situacijose jie norėtų matyti ne patys save viską komentuojančius, o epidemiologus, virusologus, psichologus, politologus, krizių valdymo ir kt. sričių ekspertus, kurie ir paaiškintų kur, kaip, kada ir kodėl turime judėti.
Lietuvos politikai skundžiasi, kad tokių ekspertų-autoritetų ir šiaip protingų žmonių trūksta, todėl ir šalį valdyti labai sunku.
Šie pasisakymai kelia principinį klausimą – o kam reikalingi politikai?
Kai vokiečių profesoriaus, Hamburgo teismo medicinos vyriausiojo gydytojo, atliekančio mirusiųjų nuo COVID-19 viruso obdukcijas, Klauso Püscheli paklausė, ar politinė reakcija į pandemiją buvo tinkama, jis atsakė: „Džiaugiuosi, kad man nereikia priimti politinių sprendimų.“
Atsakymo potekstė – ekspertizė kaip specializuotas instrumentinis žinojimas reikalingas politiniams sprendimams, bet vien jos nepakanka. Specializuotas žinojimas turi trūkumų vien dėl to, kad jis yra specializuotas.
Prieš trisdešimt metų prof. Robertas Dahlis (lietuviškai turime jo „Demokratija ir jos kritikai“) pateikė simuliuotos situacijos pavyzdį ir ãtsako į ją analizę, paremtą apklausomis.
Tikimasi, kad Azijoje pasirodžiusi neįprastai pavojinga gripo forma pasieks JAV ir nesiėmus priemonių, gripas nusineš 600 gyvybių (šiandien liūdnai šyptelėtume). Siūloma pasirinkti iš kelių alternatyvų: a) ją taikant bus išgelbėti 200 žmonių; b) ją taikant yra vienas šansas iš trijų, kad bus išgelbėti 600 ir du iš trijų, kad nebus išgelbėtas nė vienas.
Dauguma žmonių, o taip pat ir ekspertai, renkasi antrąją. Kitaip tariant, susiduriant su rizika net ir ekspertai priima logiškai nenuoseklius sprendimus. Ekspertų sprendimai gali ne didinti aiškumą, bet jį mažinti.
Sprendimai apie politikos dalykus turi būti grindžiami tiek specializuotos ekspertizės ir rizikos dėl jos įvertinimais, tiek visumine rizikos, netikrumo ir kompromisų analize, paremta ir moraliniais bei vertybiniais supratimais.
Politiniai sprendimai visada reikalauja įvertinti, kokio vertybių kompromiso ieškome: Konstitucijos garantuojamos laisvės ar jos apribojimai sveikatos labui, viešoji sveikata ar ekonomika, aukšti atlyginimai ar tarptautinis konkurentabilumas, trumpalaikė nauda ar ilgalaikė ir pan. Tokiais atvejais ekspertų kompetencija beveik išnyksta.
Tarkime, galime pasirinkti vieną iš dviejų branduolinės politikos strategijų (to paties R. Dahlio pateikta iliustracija). Pirmoji atveria galimybę neapibrėžtam laikui išvengti branduolinio karo, bet jam įvykus būtų sunaikinti visi JAV gyventojai. Kita strategija žymiai mažina galimybes išvengti karo, tačiau palieka tikimybę, kad karas pareikalaus mažiau aukų, gal apie ketvirčio gyventojų.
Ar kyla abejonių, kas tokias problemas turi spręsti? Ekspertai kalba tik apie tikėtinumus ir empiriškai nutuokia, kad niekada nebus, kad jų numatomi padariniai bus tikri ir išnyks sprendimų priėmimo skausmingumas. Tai – politikų atsakomybė.
Ekspertai yra stebėtojai, galintys ginčytis šimtmetį, o politikams reikia spręsti čia ir dabar. Todėl politikai galų gale ir turi suvokti, kad beveik visada politiniai sprendimai yra rizikingi, tie sprendimai reikalauja pasirinkti alternatyvas, kurių padariniai yra tik tikėtini ir čia reikia apsispręsti dėl svarbiausio.
Lietuvoje politikai nebegali atsirinkti to, kas svarbiausia. Jiems greitai pasidarys neaišku, kuo sapnas skiriasi nuo tikrovės ir kas yra sveikas protas.