Paramos mechanizmas šiek tiek paprastinamas, tačiau mažos įmonės ir toliau, panašu, neatitiks perteklinių reikalavimų. Apie subsidijas mažoms įmonėms nėra galvojama. Taigi, nesuveikus šiai paramai nebus ir taip laukiamo ekonomikos atsigavimo, bankrotų daugės, nedarbo lygis augs daug greičiau, nei mes norėtume.
Neaugs ir vartojimas, pagrindinis mūsų ekonomikos variklis šioj krizinėj situacijoje, taigi vis daugiau kalbama apie tai, kaip paspartinti ekonomikos augimą per valstybės ir savivaldybių investicijas, planuojama jas didinti 500 milijonų eurų. Įprastiniai kelių rekonstravimo ir remonto projektai, statybos darbai, prekių ir paslaugų įsigijimai. Ir pinigų mažai, ir vėl investicijos į trinkeles.
Kiekvienos ekonominės krizės įveikimas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji yra ekonomikos kryčio sustabdymas. Antroji – pagrindo ateities augimui sudarymas. Viešasis sektorius yra vienas iš kertinių pagrindų būsimam augimui.
Nepaisant to, kiek pinigų įliesime į pagalbos priemones smulkiam ar stambiam verslui, akivaizdu, kad nedarbas ir absoliutaus skurdo lygis augs. Išaugs ir tiesiogiai to iššauktos socialinės problemos, nes per mažas socialinės apsaugos finansavimo lygis nei praeityje, nei dabar nesulaukia reikiamo atsako, socialinės investicijos visada uodegoje, bet noriu atkreipti dėmesį į žmonių, kurie yra ir bus priešakinėse fronto linijose kovoje prieš ekonomikos kryčio pasekmes – socialinius darbuotojus, medikus, slaugos darbuotojus ir mokytojus.
Investicijų vien tik į betoną nepakaks, teks investuoti į žmones, kurie mums visiems kuria paslaugas. Naivu tikėtis, kad kompetetingas paslaugas suteiks per kelias darbovietes bėgiojantys gydytojai ar mokytojai.Tačiau bėgioti jie dabar priversti, kad susirankiotų uždarbį pragyvenimui. Šiuos žmones turime išsaugoti ir išlaikyti, nes į juos atsiremiame ir per krizę, ir vėliau.
Pirmiausiai valdantieji, taip pat ir visi politikai, turime šį kartą nepasiduoti populizmui ir nepadaryti klaidų, padarytų buvusios ekonominės krizės 2008–2009 metais, kai buvo karpomos viešosios išlaidos, biudžetininkų algos ir kėsinamąsi į pensijas.
I. Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos prezidentė, reikalauja, kad iš valdžios pusės būtų aiškus įsipareigojimas, jog viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų finansavimas nemažės. Pasirodysiu nepopuliari, bet palaikau tokį matymą ir štai kodėl.
Tai, kad šiandien yra taip vėluojama su parama žmonėms, verslams, nukentėjusiems nuo krizės, iš dalies yra paaiškinama demotyvuota valstybės tarnyba, kai geriausius tarnautojus susiurbė privatus sektorius, o patriotų profesionalų tarnautojų šiandien nepakanka, kad įgyvendinti idėjas laiku, juolab, kad ir politinių idėjų trūksta, o jei ne idėjų, tai pinigų nėra.
Antra – pasibaigus ekonomikos nuokryčiui, turi būti priimtas strateginis sprendimas sustiprinti tas viešojo sektoriaus sritis, kurios pirmiausia tiesiogiai prisideda sprendžiant krizės sunkumus. Yra menka paslaptis, kad socialinių darbuotojų, slaugytojų jau ir šiuo metu trūksta.
Po kelerių metų mes susidursime su masiniu gydytojų ir mokytojų trūkumu. Privalu krizės akivaizdoje mąstyti strategiškai ir didinti šių profesijų ir darbų patrauklumą, išsaugoti esamus darbuotojus, ir pritraukti naujų talentų bei atsidavusių profesijai darbuotojų. Taigi, atskirose srityse – ypač socialinio darbo ir slaugos srityse būtina kelti atlyginimus, nes priešingu atveju mes turėsime remtis neaiškiomis darbo jėgos įsivežimo iš trečiųjų šalių perspektyvomis, kurios didelei daliai Lietuvos visuomenės nėra priimtinos.
Trečia – koronaviruso krizę įveiks sveikatos apsaugos sektorius – mūsų gydytojai, slaugytojai ir kiti medicinos darbuotojai. Šis sektorius, jo teikiamos paslaugos iki šiol nėra finansuojamos tiek, kad būtų įgyvendintos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintos gyventojų teisės.
Įvertindami tai, kad mūsų visuomenė sensta, būtina per metus skirti bent po milijardą eurų papildomai, kad užtikrintume, jog visos pagrindinės sveikatos apsaugos paslaugos būtų tikrai nemokamos, ir žmonės nebūtų verčiami poliklinikose mokėti už jas iš savo kišenės. Privalome skirti papildomą finansavimą kompensuojamiems vaistams, kuriems lietuviai iš savo kišenės išleidžia vidutiniškai per pusę daugiau nei Nyderlanduose.
Karantinas patvirtino ir seniai žinomą tiesą, kad privalome stiprinti psichinės sveikatos užtikrinimo sistemą, kad kiekvienam lietuviui, jeigu prireikia, būtų prieinama psichoterapija. Galiausiai – žinant, kad Lietuva yra viena iš didžiausią nelygybę sveikatos apsaugoje išgyvenančių šalių Europoje, privalu didinti paslaugų prieinamumą regionuose, kad žmonės nemirtų pakeliui, taip ir nepasiekę kokybiškų universitetinių klinikų paslaugų.
Ketvirta – egzistuoja viešojo sektoriaus sritys, kurios ir geriausiais laikais kenčia didžiausius finansavimo nepriteklius. Tai kultūra, menas, švietimas ir mokslas. Kultūros įstaigos, kūrėjai, meno žmonės sunerimę. O juk stringant paramai, nes nėra institucijos, kuri galėtų savalaikiai ir efektyviai skirstyti paramą verslams, kultūros, mokslo srityse turime aiškias institucijas, kurios gali tą paramą skirstyti geriausiems ir perspektyviausiems projektams – Lietuvos mokslo tarybą ir Lietuvos kultūros tarybą.
Siūlau, kad gelbėjimo nuo ekonominės krizės pakete atsirastų papildomas finansavimas naujiems mokslo tyrimams ir inovacijoms, ne tik tiesiogiai susijusiems su inovacijomis medicininėje srityje, bet ir fundamentiniams, socialiniams bei humanitariniams mokslams.
Krizę privalome suprasti ir kaip galimybę. XX a. 4 dešimtmetyje, ekonominės depresijos krečiamose Jungtinėse Amerikos Valstijose užteko nuovokumo ir supratimo, kad žmogaus dvasinis gyvenimas yra lygiai tokia pati mūsų gyvenimo sritis, ir kad viešas menas yra tai, kas padaro mus ir mūsų aplinką geresniais.
Lietuvos valstybė gali imtis iniciatyvos, panašiai kaip buvo daryta Jungtinėse Amerikos valstijose, valstybiniais užsakymais samdyti menininkus, kad šie kurtų viešąjį vaizduojamąjį meną, kuris transformuotų dabartinį mūsų miestų ir miestelių vaizdą. Tokiu būdu dabar pasimetę ir į aklavietę nustumti kūrybos žmonės, kurdami meną galėtų sėmkingai išeiti iš šitos krizės. Manau, kad tai įkvėptų bei sujungtų mus visus – šiuo metu izoliuotus ir atskirtus.