Bent jau aš galutinai ir negrįžtamai įsitikinau, kad komentuoti arba analizuoti dabartinės Vyriausybės ir Seimo veiklą yra beprasmiškas laiko švaistymas ir tušti plepalai. Man visiškai nebeįdomūs nei nauji tų vadinamųjų politikų išsišokimai, nei jų kalbamos ir daromos nesąmonės, nei jų nuolatinė nepagarba ir net chamizmas visuomenės atžvilgiu.
Niekas nieko naujo nebepasakys, nes viskas ir taip aišku. Na, gal tik viską susuks kitais, dar įmantresniais arba kietesniais, visai prie nenorminės leksikos priartėjusiais žodžiais. Nemažai žmonių vis dar užkabina gerai žinomos tiesos su barokine įmantrių žodžių puošyba – „gerai pavarė“. Bet efektas - tik kelioms dienoms ar net valandoms.
Ką tai keičia? Visiškai nieko. Civilizuotoje ir demokratinėje valstybėje, kurioje egzistuoja pilietinė visuomenė, sudaryta iš šaliai ir savo pačių gyvenimui bei likimui neabejingų piliečių, vien nesibaigiančios istorijos dėl kelio prie premjero namų asfaltavimo pakaktų kelioms vyriausybėms nuversti, tačiau ne pas mus.
Galite kiek norite save apgaudinėti, mojuoti Trispalvėmis, puošti Vyčiais savo „Facebook“ profilius ir atstatę krūtines dėtis europiečiais, bet realybės neužmaskuosite: ponios ir ponai, sveiki atvykę į Afriką! Arba Rusiją - kur kam labiau patinka. Aš stebiuosi, kad su mumis dar kalbasi tie, kuriuos mokome gyventi ir kuriems eksportuojame savo demokratiją bei patirtį. Visai nenustebčiau, jei vieną dieną kas nors mandagiai pasakytų: „Gal jūs pirmiausiai susitvarkykite savo kieme...“
Po eilinio skandalo viskas vėl grįžta į savo vietas ir viešojoje erdvėje skamba skamba tie patys kankliai, aidi tos pačios raudos ir juokeliai. O juokingiausia tai, kad tie apgailėtini šmaikštuoliai, kurių pilni socialiniai tinklai, nesupranta, jog juokiasi žiūrėdami į veidrodį. Gal kažkam vis dar įdomu bei patinka, kai kažkas metų metais visais įmanomais rakursais aiškina, kad 2+2=4, bet man jau nebe. Viliuosi, kad tie, kurie turi bent kažkiek sveiko proto, pagaliau įsitikino, kad šią valstybę valdo melžėjos ir mužikai. Bent jau vyresnioji karta puikiai žino, kokia yra šios fazės kilmė ir ką ji reiškia. Tuo viskas ir pasakyta. Taškas. Tai kam tuščiai aušinti burną?
Kai kas prikišamai aiškina esą mano „apokaliptiniai“ teiginiai apie degradavusią valstybę yra gerokai perdėti. „Tu jau kelis metus apie tai kalbi – ir nieko. Ji yra, niekur nedingo!“ – džiūgauja skystapročiai iš gilios visiškai amoralios politikos, ekonominio, biurokatinio ir viešojo administravimo duobės matydami tik mažyti lopinėlį dangaus. Jie turbūt labai didžiuojasi savo išmanymu, kai žiniasklaidoje randa teiginį, kuris tarsi įrodo jų teisumą. Pavyzdžiui, kad „Lietuva su koronavirusu tvarkosi geriau, negu Rusija ir Baltarusija“. Ką gi, pasveikinkime vieni kitus, toli nuėjome...
Lietuva – kaip nuo vėjų erozijos gerokai aptrupėjusi piramidė. Jos smaigalyje – visiškai pasimetęs ir bejėgis prezidentas. Jis labai primena Europos Sąjungą, o tiksliau - Briuselio biurokratiją. Ši milžiniška ir puošni struktūra nuosekliai kūrė sklandžiai funkcionuojančios sistemos iliuziją, bet visiškai subliuško koronaviruso pandemijos bei įžūlaus Kinijos spaudimo kontekste.
Panašus ir mūsų prezidentas. Nei lyderystės, nei tvirto stuburo, nei aiškių pažiūrų. Tiesiog gražiai ir ramiai funkcionavo, o dabar akivaizdžiai pamatėme, kad sudėtingoje situacijoje jis paprasčiausiai pasimetė kaip mažas vaikas šurmuliuojančiame prekybos centre.
Vienas iš Lietuvos prezidentų privačiame pokalbyje yra sakęs, kad viskas atrodo labai gražiai rinkimų kampanijos metu. Tave palaiko, tau moja, atrodo, kad gali padaryti tą arba aną. Išrinkus, tave sveikina ir padlaižiauja šimtai žmonių. Viskas pasikeičia, kai pirmą dieną ateini į darbą, atsisėdi prie stalo. Durys užsidaro ir dideliame kabinete lieki vienas.
Ir? Tada prasideda tikrasis gyvenimas ir išaiškėja, kas yra kas. Karantino metu išaiškėjo, kad prezidentas tiesiog nežinojo, ką jam daryti, o greta nebuvo protingų patarėjų bei strategų. Iš jo beliko tik ant sienos kabantis portretas. Prezidentas su pirmąja ponia net nesugebėjo imtis moralinės lyderystės, kai to labiausiai reikėjo.
Pasimetę vaikai dažniausiai šaukiasi mamos, tačiau prezidentas nuklydo tiesiai į pūdymus, o iš ten pasigirdo: koronaviruso krizė, anot jo, yra geras pagrindas steigti valstybinį banką. Tik didžiausiame košmare turbūt galima įsivaizduoti, kaip toks bankas veiktų beraščių mužikų valdomoje valstybėje, kurioje akis bado persipynę politiniai ir verslo interesai, kai įtakos grupės ir jų lobistai tampo Vyriausybę kaip neklusnų šunį už pavadėlio.
Dar pridėkime bendrą korupcijos lygį, užkulisines kovas, kurios lemtų, kas tam bankui vadovaus, atskirų politikų nuolatinį spaudimą įdarbinti ten savus žmones ir krištolinio skaidrumo valstybinius konkursus komunikacijos, reklamos, transporto, IT ir kitoms paslaugoms pirkti. Štai ir turime neišpasakyto grožio bei kvapo valstybinę instituciją.
Mokytų durnių būriai, kuriuos su dideliu užmoju štampuoja universitetai, labai gražiai įsikomponuojantys į degraduojančios valstybės panoramą, su džiaugsmu sutiko šią idėją – sudorosim švedų bankus, lengvai gausim pigių paskolų, aptarnavimo įkainiai bus maži.
Nėra ką komentuoti, šiems valstybinio banko entuziastams tiesiog reikėtų užsakyti dainą pageidavimų koncerte „Linkime pasveikti“.
Gal prezidentas ir jo idėjos rėmėjai pirmiausiai galėtų parodyti bent vieną šviežią pavyzdį, kai koks nors didelis ir brangus valstybinis projektas buvo įgyvendintas protingai, sąžiningai, skaidriai ir veikia efektyviai?
O juk tai ne kažkokie mistiniai „valdiški“, o visų mokesčių mokėtojų pinigai. Kaip suprantu, visi šios idėjos entuziastai, taip pat ir jos autorius, yra pasirengę parodyti asmeninį pavyzdį ir visus savo pinigus bei santaupas patikėti bankui „Karbauskis, Skvernelis & Co.”?
Netenka abejoti, kad ta banko idėja yra sudėtinė kliedesių, kurie vadinasi „gerovės valstybė“, dalis. Kai apie tai svaičioja socialdemokratai – nieko nuostabaus.
Jie nuo pat nepriklausomybės atkūrimo nesustodami aiškina, kad pagrindinė bėda, lemianti skurdą – nepakankamas perskirstymas.
Kitaip tariant, vienintelė problema ta, kad visi blogai dalina, o mes tai padalinsim teisingai. Norite pasižiūrėti, kaip atrodo šalys, kurios „teisingai“ viską padalina? Jau nebereikia važiuoti toli - į Kubą ar Venesuelą, yra ir arčiau. Tai - socialistų valdoma Ispanija, kuri jau dabar prašosi gelbėjama. Jei niekas nepasikeis, netrukus prie jos gali prisijungti ir profesionalūs streikuotojai prancūzai.
Ne valstybinį banką reikia steigti ir ne socializmą, pavadintą „gerovės valstybė“, statyti, o esamus švedų bankus būtina pastatyti į vietą. Tam yra ir būdų, ir priemonių. Kas jau kas, bet G. Nausėda tikrai žino, kaip ir apie ką su jais reikėtų kalbėti. Tačiau pasimetęs prezidentas nuklydo į kitą pusę, ten sutiko kokių devynių-dešimties metų berniuką ir praleido puikią progą rasti savyje drąsos būti geresniam... Maža to, jis išstatė save nacionalinei pajuokai. Taip atsitinka visada, kai pats neturi nei aiškių idėjų, nei drąsos veikti, nei lyderio ambicijų, o savo komandą suburi iš vaikų. Turiu galvoje ne datas gimimo metrikose, o politinę išmintį, platesnio požiūrio stoką ir elementarią gyvenimišką patirtį.
Valstybinio banko idėja tik dar kartą patvirtina, kad nemažai ekonomistų, sociologų ir įvairių sričių analitikų gyvena savo pačių susikurtame virtualiame pasaulyje. Ir čia matome paradoksą: jie į savo lenteles ir grafikus dėlioja teisingus skaičius ir faktus, bet atitrūkę ir nesuvokdami realaus gyvenimo, daro visiškai klaidingas išvadas bei prognozes.
Štai „Luminor“ banko Lietuvoje vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas analizavo kovo mėnesio tarptautinės migracijos statistiką ir teigė, kad į Lietuvą sugrįžo rekordinis skaičius piliečių - grįžusiųjų buvo 527 daugiau nei išvykusiųjų. Jis mano, kad priešingai nei 2009-ųjų krizės metu, „Lietuva turi visus šansus išvengti emigracijos šuolio“. Ar tikrai?
Padarykime kelis ekskursus. Kilus pasaulinei pandemijai, išaiškėjo, kad nemažai tautiečių yra išsibarstę po visą pasaulį ir nori grįžti namo. Jų buvo kelios kategorijos. Kažkas, suprantama, įstrigo dėl rimtų priežasčių, bet buvo būriai žioplių, kurie išvyko jau žinodami, kas vyksta.
Šykštuoliai viską puikiai suvokė, bet ausyse grojo tik pinigas: jie man atidirbs iki paskutinio euro, o po to – nors ir tvanas. Ir visuomenės dugnas, kurie šiurpino savo elgesiu jau keltuose, o po to kėlė laukines orgijas priverstinio karantino vietose, savo miesteliuose bei kaimuose.
Suprantama, diplomatai negali rinktis ir atlikti „face control“, jiems visi piliečiai yra lygūs. „Kiekvienas į Lietuvą grįžęs tautietis – kaip didžiausia pergalė šalies pareigūnams“, - džiugiai raportavo žiniasklaida.
Tačiau nereikia kalbėti beleko ir klaidinti visuomenę: vieni diplomatai kalbėjo apie specialius arba evakuacinius, o kiti pompastiškai tai vadino „repatriaciniais skrydžiais“. Priminsiu, kad „repatriacija“ tai tremtinių, belaisvių ar išeivių sugrįžimas į tėvynę visam laikui. Kas grįžo, pavyzdžiui, iš Jungtinės Karalystės? Visuomenės dugnas.
Dirbo nelegaliai, mokesčių nemokėjo ir atlygį gaudavo grynais. Gyveno kaip marozai, nuomojosi nušiurusius kambarius be jokių sutarčių ir mokėjo grynais. Vieną dieną jiems pasakė „lauk!”. Iš visur.
Beliko vienas kelias – atgal į Lietuvą. Išlaukti. Negirdėjau, kad būtų grįžę tie, kurie gyvena kaip normalūs žmonės – daugumai iš jų valstybė už priverstines atostogas moka 80 proc. bazinio atlyginimo, jie turi darbus ir namus. Tie, kurie turi mažus ar vidutinius verslus, jau balandžio viduryje iš valstybės gavo neatlygintiną finansinę paramą, kurią gali išleisti savo nuožiūra. Po to atėjo ir kita finansinė parama.
Prisiklausę užstalės ekspertų išvadų, menko protelio valdininkai nusprendė, kad „Brexitas“ gali tapti istoriniu šansu į Lietuvą susigrąžinti emigrantus. Kol jie svaigo nuo gražios statistikos, vagysčių neapsikentę ūkininkai pradėjo steigti savigynos būrius gintis nuo „repatriantų“. Buki parlamentarai žvelgia plačiau ir mano, kad reikia įstatymu apibrėžti, kaip susigrąžinti emigrantus.
Tačiau Seimo nariai tiesiog nesupranta, kad jie patys ir yra ta pagrindinė ir esminė masinės emigracijos priežastis. Kai visa šalis sėdėjo karantine, Seimo mužikėliai, pažeisdami tvarką, savo kavinėje lapnojo kotletus, nors maistą buvo galima tik išsinešti. Kai viskas iškilo aikštėn, reikėjo rasti kaltus ir Seimo valdyba ėmėsi svarstyti „globalią“ valgyklos problemą, į tą reikalą dar buvo įvelta ir policija.
Ar jums neatrodo, kad tai jau gatavas scenarijus filmui „Skrydis virš gegutės lizdo 2“? Visa tai vyksta šalies parlamente, o veikiantys asmenys bei atlikėjai – įstatymų leidėjai, kurie reguliuoja mūsų gyvenimą. Ar dar turime bent šiek tiek savigarbos?
Vyriausybė iš pradžių lyg ir kažką lemeno apie pagalbą verslui beprecedentėje situacijoje, bet Briuselio ir Vilniaus biurokratija eilinį kartą pademonstravo savo neeilinius gebėjimus viską sumauti ir ekonominio stimuliavimo viltys išsisklaidė kaip rūkas.
Tarp pažadų ir pinigų atsivėrė bedugnė. Visus taškus sudėjo premjeras Saulius Skvernelis: „Bet jeigu verslui po mėnesio pasidaro tokios išgyvenimo dilemos, ar apskritai bankrutuoti, ar toliau tęsti veiklą, tai galbūt ir su tais verslais ne viskas tvarkoje buvo“.
Iškart pasipylė socialinių tinklų folkloras: „Jei žmogus negali išsiasfaltuoti kelio už savo lėšas, vadinasi, su juo galbūt ne viskas tvarkoje buvo“. Juokas juokais, bet premjeras verslui, kuriančiam darbo vietas ir savo mokesčiais išlaikančiam šią valstybę, labai aiškiai parodė jo vietą: „Į būdą!“
Jei Lietuva būtų normali valstybė, toks premjero demaršas būtų 100 proc. pagrindas Vyriausybės atsistatydinimui ir pirmalaikiams rinkimams. Kokia buvo reakcija? Verslo bendruomenė su ištiesta ranka ir vilties kupinomis akimis laukė mužiko malonės. „Verslas skundžiasi“, - aimanavo specializuota verslo žiniasklaida. Kas realiai atsakingas už ekonomiką? – svarstė ekspertai.
Pasipylė bambėjimai ir juokeliai socialinių tinklų grupėse. O kur visos tos verslo federacijos, asociacijos ir konfederacijos? Ar jos reikalingos tik reikaliukams po kilimu tvarkyti? Jeigu net ir force majeure situacijoje verslo bendruomenė nesugeba kalbėti vienu balsu ir trenkti kumščiu į stalą, vadinasi rezultatas visiškai logiškas, nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Baudžiauninkas gavo tai, ko nusipelnė.
Kita vertus, trumpai pažvelkime apie ką, o svarbiausia – kaip kalba Lietuvos ir Britanijos verslininkai. Mūsiškiai spaudžia Vyriausybę panaikinti karantiną: „Greičiau, greičiau...“ Britanijoje pagrindinė mintis tokia: „Karantiną reikia panaikinti tada, kai bus pakankamai mokslinių įrodymų, kad jau atėjo laikas. Mes norime būti tikri, kad ir mūsų darbuotojai, ir klientai bus saugūs“. Šiuos du požiūrius bei raginimus skiria šviesmečiai ir mentaliteto praraja.
Tačiau grįžkime prie „Luminor“ banko Lietuvoje vyr. ekonomisto Ž. Maurico išvadų. Jis steigė, kad „jei patys neprisivirsime košės, šį kartą gali būti kitaip“. Tai kaip jums atrodo – prisivirėm ar ne? Jau dabar prognozuojama, kad pasibaigus karantinams ir atsivėrus sienoms, vėl išvysime nematytą emigracijos bangą. Štai įrašas socialiniame tinkle: „Jei aš būčiau verslininkas Lietuvoje (...) po tokių Skvernelio žodžių tikrai jausčiausi įsižeidęs ir pasibaigus karantinui, perkelčiau įmonę į užsienį“. Simptomiška.
Be to, gadindami statistiką, į užsienį vėl patrauks visi buduliai ir marozai, nes jiems jokia šalis nieko nereiškia. Kas užims jų vietą? Imigrantai iš Rytų, pigi ir darbdavių lengvai stumdoma darbo jėga, kuri niekada nekalbės lietuviškai, niekada nebus integrali visuomenės dalis ir atneš dar daugiau rusiškos buitinės „kultūros“ bei papročių. Tuo tikrai pasirūpins verslo federacijų ir konfederacijų lobistai. „Gerovės valstybę“ apibūdina žodžiai „kokybiškas“, „brangus“, „turtingas“, o ne „pigus“, „daug“ ir „minimumas“. Todėl nustokite apie ją pliurpti.
Normalūs žmonės į Lietuvą negrįžo ir negrįš. Priešingai - dar daugiau išvažiuos, nes tie, kas dar turi proto, puikiai mato, kad ši valstybė nefunkcionuoja: kur besi pirštu, ten asfaltuojamas premjero keliukas, „Grigeo“ arba Klaipėdos hospisas.
Kitaip tariant, tai yra politikos mužikų, korumpuotų biurokratų ir už nieko nieką neatsakingų valdininkų gerovės valstybė. Ir nėra jokių požymių, kad kas nors keistųsi, nes to nenori pati visuomenė: ji visiškai savanoriškai atsisakė savo esminės demokratinės laisvės ir teisės kontroliuoti ir laikyti atskaitinga savo pačių išrinktą valdžią. Apie tai liudija ir „Facebooko“ folkloras: „2020-ieji - Žiurkės metai. Visi sulindę savo urvuose. Išlendame tik tam, kad susirastume maisto. Pasislepiame urvuose vos tik pamatę žmogų“.
Vis netyla diskusijos dėl paminklų. Vieni Vilniuje siūlo statyti Vytį, kiti griauti P. Cvirką, treti įamžinti A. Smetoną. Tačiau tai – praeitis. Lietuva jau turi visiškai unikalų, niekur Europoje nematytą paminklą savo dabarčiai - Nacionalinį stadioną Vilniuje.
Tai – paminklas valstybės gebėjimams, Baltijos tigro mutacijai į nušiurusią katę, mūsų ambicijoms, korupcijai, nemokšiškumui, visuomenės mentalitetui ir jos stulbinančiam pasyvumui bei abejingumui. Jis pasako apie mus viską.