Susitarė du fašistiniai diktatoriai – Stalinas ir Hitleris, o pagal signatarų pavardes to sandėrio dokumentas dažniausiai vadinamas Molotovo-Ribbentropo paktu. Vykdytojai, trumpam tapę sąjungininkais, pirmiausiai puolė ir pasidalijo Lenkiją, po to ėmėsi keturių mažesnių Baltijos valstybių. Stalinas paspringo Suomija, tad kitų trijų Baltijos valstybių sudraskymas užsitęsė iki 1940 m. birželio.
Tarp visų nukentėjusių tautų ypatinga lemtis teko žydams. Jie neturėjo savo šalies, nacionalinės teritorijos, kurią būtų siekiama užkariauti ir prisijungti.
Tačiau galima buvo atimti turtą, orumą, gyvenamąją vietą ir pačią gyvybę. Pastarasis baisiausias tarpsnis – Europos žydų fizinis naikinimas – ir vadinamas Holokaustu, gyvųjų aukojimu.
Vokiečių nacionalsocialistų sugalvoto Holokausto aukomis tapo ir Lietuvos žydai.
Aplinkiniai žmonės dažnai atsitraukdavo į šalį, kad patys nenukentėtų, buvo ir linkusių pasinaudoti žydų beteisiškumu, plėšikauti ir žeminti; bet daugelis atjautė ir gelbėjo vargšus žydus, nors už tai iš hitlerininkų grėsė rūsčios, net mirties, bausmės.
Žydų gelbėtojai dabar gerbiami, Vilniuje net nutarta pastatyti jiems paminklą. Žydų valstybėje Izraelyje, šventame Jeruzalės mieste, yra specialus parkas ir siena su gelbėtojų vardais.
Aš mačiau daug ką iš arti. Toje gelbėtojų sienoje Jeruzalėje yra ir mano motinos Onos Landsbergienės ir dviejų tetų vardai, o dar vieno dėdės, Konstantino Jablonskio, vardą turėčiau pasitikrinti.
Yra plačių tyrinėjimų, yra visiškų dykviečių; yra daugybė knygų, o vis dėlto viena išsami, viską apimanti, knyga ir apie žmonių naikinimą, ir apie gelbėjimą, dar neparašyta.
Neparašyta nė knyga apie sudėtingiausią ir žiaurų Lietuvos gyvenimo ir kančių laikotarpį, 1940–1956 metus. Nėra nė institucijos, kuriai būtų pavestas šis darbas. Gal kada bus.