Įžengus į antrą karantino mėnesį galima jau įvertinti ir mūsų valdžios, ir visuomenės reakcijas. Pradėsime nuo pandemijos valdymo.
Šiek tiek daugiau nei mėnuo praėjo nuo viešų sveikatos apsaugos ministro ir valdančiųjų lyderio patikinimų, kaip puikiai Lietuva pasiruošusi pandemiją atremti. Aš jau nekalbu apie to paties ministro ir jo palaikytojų tvirtinimus, kad užtenka rankas plautis, ir jokios ten kaukės nebūtinos, nes jos vis tiek neapsaugo, o medikams būtinų priemonių – pilni sandėliai.
Panašu, kad tuo metu nei ministras, nei už tai atsakingi jo pavaldiniai tiesiog nebuvo pasidomėję, kiek ir ko ten yra... Karštligiška pirkimų veikla prasidėjo su geru pavėlavimu.
Faktiškai sveikatos apsaugos ministras pakišo medikus, panašiai, kaip raudonosios armijos vadai per antrąjį pasaulinį karą, siuntę į priešakines linijas tris vaikinukus su vienu šautuvu...
Ne veltui Rimvydas Valatka palygino Verygos spaudos konferencijas karantino išvakarėse ir pradžioje su Kašpirovskio televiziniais hipnozės seansais sovietmečio pabaigoje. Kašpirovskio pasirodymai buvo gera priedanga visos sovietinės sveikatos apsaugos sistemos kolapsui.
O kas gi belieka, kai staiga išlenda ir visos dešimtmečiais įsisenėjusios bėdos, ir tai, kad lemiamu momentu būtinų apsaugos priemonių laukiama tik po savaitės – kitos. Garbė mūsų medikams, kad nė vienas vis dėlto neatsisakė dirbti, nors, darbdaviui neužtikrinant būtinos darbų saugos, tokią teisę jie turėjo. Užtat Lietuva greitai tapo pirmaujančia ES valstybe pagal užsikrėtusių medikų procentą, o kelios gydymo įstaigos tapo infekcijos židiniais...
Tuo tarpu Veryga ir toliau liūliavo visuomenę, kad platesnis testavimas nebūtinas. Negi pripažinsi, kad testus užpirkti taip pat vėluota, gal savaitę, o gal ir dvi?
Gal po viso to nieko jau ir nestebina, kad ministerijos klerkams, didžiąja dalimi atsakingiems už visus tuos vėlavimus, atlyginimų priedai jau išmokėti, o kaip išmokėti numatytus priedus medikams, dirbantiems padidintos rizikos zonose, netgi tvarka nenustatyta.
Tai ir neaišku, už ką tie ministerijos biurokratai gavo paskatinimus. Už tai, kad pavargę? O kas dabar nepavargę? Nors, sutinku, audringa veiklos imitacija gali nuvarginti daug labiau nei prasmingas ir sutelktas darbas...
Kaip ir Kašpirovskio atveju, dalis publikos iš nevilties paniro į tuos hipnozės seansus. Bet didžioji dalis piliečių paskelbus karantiną suprato, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.
Išgirdo ir specialistų balsus, kad taip, kaukės nevisiškai apsaugo, bet vis dėlto sumažina tikimybę užsikrėsti. O jei pats esi užsikrėtęs, bet simptomų nejauti, dėvėdamas kaukę saugai kitus. Daugelis rimtai pažiūrėjo į socialinės distancijos laikymąsi. Tai, ko gero, ir tapo lemiamu faktorium, kad mūsų epidemiologinės kreivės kol kas atrodo optimistiškai.
Tik specialistai iškart kritiškai įvertino Verygos pareiškimą, esą, jau esame perkopę epidemijos piką. Tiesą sakant, tik pastarąją savaitę pasiekėme testavimo apimtis, kurios leidžia daugiau mažiau vertinti realią padėtį.
O Nemenčinės protrūkis rodo, kad ne viskas taip gerai. Daugelis su palengvėjimu sutikome karantino švelninimą, ypač kur ribojimai atrodė pertekliniai ir pražūtingi smulkiausiam verslui. Norisi tikėti, kad epidemiologinė padėtis dėl to nepablogės (bet tai iš dalies taip pat bus argumentas teigiantiems, kad mažų parduotuvėlių uždarymas buvo nebūtinas).
Klausimas tik, ar iš tiesų karantino priemonėmis esame suvaldę epidemiją tiek, kad vienas užsikrėtęs neužkrėstų daugiau, kaip dar vieną žmogų.
Praėjusią savaitę Angela Merkel ant pirštų paaiškino, ką reikštų karantino sušvelninimas, jei vienas užsikrėtęs galėtų užkrėsti bent 1,2 žmogaus. Šis nedidelis skirtumas galėtų perkrauti netgi tokią stiprią sveikatos apsaugos sistemą, kokia yra Vokietijoje.
Grįžtant prie mūsų sveikatos apsaugos ministro optimizmo, spėju, kad jis – labiau politinis. Ir yra dėl ko, nes dabar jau tragiškai vėluojame su ekonomikos gelbėjimu. Parama verslui turėjo pradėti veikti jau antrą karantino savaitę.
Deja, lygiai mėnesiui praėjus nuo karantino pradžios, nei smulkaus, nei stambaus verslo jokia parama dar nebuvo pasiekusi, o nuo kalbų apie milijardinį priemonių paketą neprieita net prie konkretaus veiksmų plano.
Šią savaitę premjeras jau tikina, kad kaip tik praėjusį ketvirtadienį pirmosios pagalbos priemonės turėjo būt pasiekę verslą. Bet nei pramonininkų konfederacija, nei smulkiųjų verslininkų atstovai tokios informacijos tą dieną neturėjo. Šlubuojanti komunikacija?
Bet ką ten komunikuosi, kai pagalbos mechanizmai niekaip neįsisuka... Gerai, gal jau įsisuks... Gal pagaliau ir vyriausybė suvoks, kad ne iš spaudos konferencijų, o iš viešai nuolat prieinamos ir atnaujinamos informacijos oficialiuose tinklalapiuose visuomenė turėtų gauti aiškią informaciją, kam kiek ir už ką. Ir tai jau vakar turėjo būti.
O kadangi nebuvo – nėra ko stebėtis žmonių nepasitikėjimu. Premjerą neramina tai, kad ieškančių naujo darbo skaičius keliskart viršija oficialiai registruotų bedarbių skaičių? Ką tokia tendencija iš tikrųjų reiškia?
O reiškia tai, kad piliečiai, buvę tvarkingi mokesčių mokėtojai, ir vėl priversti suprasti, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.
Tik tiek, kad šitas supratimas, kuris gelbėjo ginantis nuo COVID-19 išplitimo, ekonomikoje gali turėti labai nepageidaujamų pasekmių: prognozuojamas ekonomikos susitraukimas gali padvigubėti, jei per šalį nusiris bankrotų banga, kuri jau kyla. Ją dar galima būtų suvaldyti, veikiant ryžtingai ir be perteklinių biurokratinių išlygų (apie jas jau nemažai yra kalbėję ekspertai, tad nekartosiu).
Būtų gerai, kad vyriausybė įsiklausytų, kol nevėlu, ir į ekspertų, ir į geranoriškus opozicijos balsus. Nes kol kas panašu, kad vyriausybė veikia apgraibomis, neturėdama nei atsakingo asmens (tai turėtų būti ekonomikos ir inovacijų ministras), nei pakankamos informacijos apie labai greitai besikečiančią padėtį.
Žinoma, nebe pirmus metus veikiantiems politikams ir be specializuotų apklausų turėtų kirbėti nuojauta, kad socialinės įtampos jutikliai – perkaitę iki raudonumo ir gali užtrumpinti bet kurią akimirką.
Deja, Verygos optimizmo čia neužteks. Neužteks ir pašmaikštavimų apie ministro Šapokos parūkymą per vyriausybės posėdį... O ką daugiau daryti finansų ministrui, kai tenka pripažinti, jog iš tų penkių milijardų kol kas pasiskolinta mažiau nei pusė; kad vėluojant skolintis didės palūkanos, nes skolinasi dabar visi, ir kas pirmesnis – tas gudresnis.
Ekonomikos ministrą pavaduojantis energetikos ministras Vaičiūnas, deja, neturi nė dešimtadalio Verygos hipnotinių gebėjimų. Bet blogiau yra tai, kad šis ministras stokoja gebėjimų konkrečiai atsakyti į labai konkrečius klausimus, arba vengia atsakyti, nes atsakymai būtų tikrai neguodžiantys.
Taip, Skvernelis dabar tikrai gali graužtis nagus, nebeturėdamas po ranka Roko Masiulio, kurį galėtų pasiųsti gesinti gaisro ir tikėtis profesionalaus situacijos suvaldymo.
Tikrai apgailėtina, kad valdantiesiems, ar bent jau daliai iš jų, konservatoriai vis dar atrodo baisesni už koroną. Karbauskininkams politinė dialogo kultūra apskritai nebūdinga, ir netgi krizės akivaizdoje, užuot pradėjus kalbėtis, bandoma ir vėl primesti peštynių darbotvarkę opozicijai – šį kartą ne kieno kito, o Seimo nacionalinio saugumo komiteto vadovo rankomis.
Problema suskurta lygioj vietoj – jei Gaižauskas būtų paviešinęs įrašą pokalbio, kurio metu kreipėsi dėl testo, visa ta istorija jau būtų pamiršta... Visomis keturiomis stengiamasi apriboti Seimo plenarinių posėdžių laiką – vietoj reguliaraus darbo antradieniais ir ketvirtadieniais, palikti tik antradienius. Manote, Karbauskiui labai rūpi Seimo narių sveikata? Neturėkime iliuzijų. Reikia, kad opozicijos matytųsi kiek įmanoma mažiau ir atrodytų, kad ji neturi ką pasiūlyti.
Apskritai, susidaro įspūdis, kad valdantieji greičiau pragaišins vieną po kitos vištas, dedančias auksinius kiaušinius (t. y. dar galinčius atsitiesti, bet sunkumų patiriančius verslus), negu pripažins, kad ekspertų ir opozicijos siūlymai verti dėmesio.
Prezidentas, sulaukęs nemažai kritikos, pagaliau pasirodė viešumoje, bet ar jis sugebės atlikti telkiantį politinį vaidmenį – kol kas neaišku. Reikėtų rasti, kaip kompensuoti politinės patirties trūkumą brutalaus valdančiųjų nesiskaitymo su valstybės vadovu fone.
Vien Karbauskio burbtelėjimas, kad Vaičiūnas puikiai susitvarkys, verčia abejoti, ar planas galbūt turėti ekonomikos ir inovacijų ministrą po kokių dviejų savaičių – perspektyvus. Turint omeny dabartines lenktynes su laiku, net ir tinkamos personalijos suradimas jau būtų pavėluotas, nes veikti reikia šiandien.
Į kokio gylio krizę įsmuksime, didžia dalim priklauso nuo valdančiųjų. Ir nors visai jiems nesimpatizuoju, vis dėlto linkėčiau galutinai nesusimauti. Liautis raminus publiką nuotoliniais hipnozės seansais, ar imitavus nuotolinio mokymo organizavimą, kaip tai dvi savaites pavasario atostogų darė švietimo ministras. Kai reikėjo pradėti nuotolinį mokymą, mokytojai, mokiniai ir jų tėveliai turėjo suktis kaip kas išmanė, dėl to, kad darbas, kurį turėjo atlikti ministerija, paprasčiausiai buvo nepadarytas.
Galų gale už visus tuos nepadarytus darbus, veiklos imitacijas ir nuotolinės hipnozės seansus mokėsime mes, mokesčių mokėtojai. Kiek mūsų po krizės liks? Kaip pavyks atsitiesti tiems išlikusiems? Kiek piliečių taps pašalpų gavėjais ar atvėrus sienas vėl leisis braškių skinti Ispanijon?
Laimei, jau ir visa žinanti vyriausybė pradeda suprasti, kad numatyto paramos paketo nepakaks. Reikės ir naujų priemonių, ir daugiau lėšų, nes to nepadarius, ilgalaikiai nuostoliai bus žymiai didesni. Iš ko tada mokėsim valstybės skolą?
Aišku, valstiečiai ir jų koalicijos partneriai gali per daug nesukti sau dėl to galvos, nes antra kadencija jiems lyg ir nebekvepia – tegul su tom bėdom tvarkosi kas jau ten ateis po rinkimų... Belieka tikėtis, kad būsimajame Seime susirinks rimtesnė dauguma, o būsimoji vyriausybė bus žymiai profesionalesnė ir pajėgesnė.
Šiek tiek optimizmo vis dėlto teikia tai, kad bent jau dalis privataus sektoriaus, įskaitant bankus, demonstruoja gebėjimą operatyviai susitelkti degančių problemų sprendimui. Būtų puiku, jei, pavyzdžiui, ir didieji nuomotojai, tarp jų ir „Maxima“, kuriems pirmiesiems atiteks valstybės parama per karantiną stojusiems verslams, sutiktų iš dalies arba visiškai dovanoti likusią nuomos dalį tiems, kurių pajamos daugiau nei mėnesį buvo nulinės.
Didesnis solidarumas, kurio galimybes dabar galėtų įsivertinti kiekvienas mažiau per karantiną nukentėjęs rinkos dalyvis, galų gale lemtų didesnes galimybes atsitiesti ir laimėti visiems. Jau nekalbant apie pasitikėjimo atmosferą, kurios kaip oro reikia kopiant iš krizės.