Pagrindinis kaltinimas – prekyba poveikiu. Visa byla –nuo STT parašytos kaltinamosios pažymos iki teismo sprendimo – tęsėsi beveik penkerius metus. Bylą vilkino teisėjai, prokuratūra bei patys teisiamieji, lyg būtų slaptas susitarimas viską kuo ilgiau pratęsti.
Nuosprendis tradicinis. Susidaro įspūdis, kad galioja neskelbiama norma, kad įtakingi politikai, valstybės veikėjai ir valdininkai bus išteisinami arba baudžiami švelnia pinigine bauda. Eilinis pilietis gali būti griežčiau nubaustas už karantino taisyklių pažeidimą.
Byla baigėsi fiasko ne dėl to, kad nekaltas žmogus buvo rastas kaltu ir nuteistas. Ir ne dėl to, kad akivaizdžiai nusikaltęs pilietis buvo išteisintas. Sunku priekaištauti teismo sprendimui. Ko gero, niekada nežinosime, ar Vainauskas pasiūlė kyšį Paksui dėl tarpininkavimo, pagreitinant parduotuvės „Norfa“ Prienuose statybos užbaigimo procedūrą, juolab ar Paksas iš tiesų gavo tuos pinigus.
Teismas nurodė, kad, norint nuteisti žmogų, reikia neginčijamų įrodymų, o šioje byloje tokių nebuvo. Pačių kaltinamųjų aiškinimai buvo pakankamai patikimi ir logiški, o prokurorui nepasisekė jų paneigti.
Ciniškai nusiteikęs pilietis galėtų tvirtinti, kad teisme pristatyta medžiaga yra puiki pamoka nusikaltėliams ir kyšininkams, kaip jie turėtų aptakiai kalbėti ir elgtis, jei įtaria, jog STT ar FNTT klausosi jų pokalbių.
Byla yra fiasko, nes sukuria įspūdį, kad teismai negeba pažaboti įtakingų nusikaltėlių. Teismų impotencija didina eilinių piliečių nusivylimą teismais ir teisėsaugos sistema, pakerta jų pasitikėjimą, kad teisingumas bus vykdomas.
Teismai turėtų atgrasyti potencialius nusikaltėlius, parodyti, kad jie bus baudžiami už įstatymų pažeidinėjimą. Bet koks politikas bus atgrasytas, jei jo kolegos beveik kas kartą išteisinti arba turi mokėti kuklią baudą?
Rezonansinių bylų istorija yra graudi. Pirmoji byla buvo Audriaus Butkevičiaus, kuris 1997 m. sulaikytas su voku su 15 tūkst. JAV dolerių kyšiu. Po beveik šešerių metų Butkevičius buvo pripažintas kaltu, nuteistas kalėti pusšeštų metų, konfiskuota pusė jo turto. Tai bene vienintelis politikas, kuriam buvo atimta laisvė.
2004 m. Vilniaus burmistras A. Zuokas esą nurodė „Rubicon group“ vadovui duoti miesto savivaldybės nariui V. Drėmai 6 tūkst. eurų vertės kyšį, kad jis balsuotų už Zuoko kandidatūrą vadovauti sostinei. 2009 m. AT kaltais pripažino du „Rubicon group“ verslininkus, bet nevertino Zuoko veiksmų dėl jo kaip Seimo nario teisinės neliečiamybės.
Itin daug dėmesio sulaukė Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byla. Atseit 2004–2006 m. į Darbo partijos buhalterinę apskaitą neįrašyta apie 7 mln. eurų pajamų ir daugiau nei 4 mln. eurų išlaidų. Apeliacinis teismas V. Uspaskichą ir V. Gapšį pripažino kaltais dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, bet išteisino dėl sukčiavimo. Jiems skirtos baudos nuo 3,6 iki 6,8 tūkst. eurų. 2016 m. AT nustatė, kad suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai ir Darbo partija nebegali būti teisiama.
Nevalia užmiršti dviejų dar neužbaigtų bylų. 2016 m. gegužę per kratas Seimo nario E. Masiulio automobilyje ir namuose Vilniuje buvo rasta apie 250,000 eurų. Prokurorai kaltina jį ėmus kyšius iš buvusio „MG Baltic“ viceprezidento R. Kurlianskio.
Pasak Masiulio, pinigai buvo paskola. Aš nesuprantu, kodėl, sugavus Masiulį su tokia milžiniška pinigų suma, reikia daugiau negu ketverių metų nustatyti, ar tai buvo kyšis, ar ne. Antra vertus, ko tikėtis, jei per pirmąjį metų ketvirtį teismas posėdžiavo, jei neklystu, tik penkis kartus.
Net ilgiau vilkinama byla dėl partijos „Tvarka ir teisingumas“ prekybos poveikiu. Įtariama, kad iš viso partija gavo apie 377 tūkst. eurų. Kratos buvo atliktos dar 2014 m. Byla ilgainiui perduota Panevėžio apygardos teismui, kuris ją pradėjo nagrinėti tik pernai sausį.
Nesuprantu, kaip Teisėjų taryba, Generalinė prokuratūra, specialiųjų tarnybų vadovai, prezidentai D. Grybauskaitė ir G. Nausėda toleruoja šį „bardaką“, nesistengia įvesti tvarkos, nepašalina trūkumų, nereikalauja rimtų ir nuoseklių pokyčių.
Nesu teisininkas, bet matau problemų bent trijose srityse. Kartais specialios tarnybos ar policija nesurenka pakankamai įtikinamų įkalčių, kaip įvyko šioje byloje. Laikas tarnyboms suprasti, kad negana teismui pristatyti ne itin geros kokybės pokalbio įrašą ir tikėtis, kad to pakaks nuteisti kaltinamąjį. Galima džiaugtis, kad taip dar nėra.
Šitokiais atvejais ne mažiau atsakomybės tenka prokurorams, kurie turi blaiviai įvertinti duomenis. Jei mato, kad „įrodymai“ silpni ir netinkami, jie turėtų nutraukti bylą.
Kitais atvejais tarnybos kompetentingai atlieka savo darbą, surenka tinkamų
įrodymų, bet prokuroras jų deramai nepristato, negeba rišliai išaiškinti neteisėtos veikos esmės, duoti atkirtį gynėjų argumentams.
Man susidaro įspūdis, kad šioje byloje prokuroras G. Norkūnas blaškėsi. 2018 m. birželį jis siekė pašalinti teisėjus, kurie esą tendencingai sprendė jo pateiktus prašymus, o spalį teismo prašė keisti kaltinimą, kad jis apimtų partiją „Tvarka ir teisingumas“, nes kaltinamieji kalbėjo ir apie partijos rėmimą. Taigi, siekdamas įtraukti šalutinį reikalą, jis be reikalo painiojo bylą.
Pagaliau teismai gali priimti netinkamą sprendimą, išteisinti kaltinamąjį, nors yra pakankamai įrodymų kaltei nustatyti arba nes gavo kyšį. Kuo ilgiau tęsiasi byla, tuo daugiau progų.
Ne viską bus galima greitai sutvarkyti, bet nereikia su viskuo susitaikstyti. Šioje byloje du kartus buvo keičiami teisėjai – viena išėjo vaiko priežiūros atostogų, kita dirbti į Lietuvos apeliacinį teismą – o pasikeitus teisėjui, byla formaliai nagrinėjama iš naujo. Kodėl šitokia tvarka/betvarkė pakenčiama? Juk turėtų būti įmanoma pakeisti teismų reglamentą ir išvengti tokių nereikalingų pakartojimų.
Būtų idealu, jei sistema būtų taip pertvarkyta, kad pats teismas nesitęstų daugiau negu kelis mėnesius. Tuo atveju prokurorai ir gynėjai turėtų apklausti tik tuos liudytojus, kurių parodymai turi tiesioginę įtaką bylai. Visi teismo dalyviai privalėtų dalyvauti posėdžiuose, be leidimo neatvykusieji būtų baudžiami, tad negalėtum, kaip Vainauskas, iš anksto pranešti, kad ketini šešioms savaitėms išvykti į užsienį gydytis.
Šitie pasiūlymai atspindi JAV teismų praktiką, tad veikiausiai perdėm svetimi Lietuvos teisėsaugai. Bet reikia ką nors daryti, kad teisingumas būtų vykdomas ir kad piliečiai tai matytų.