Ši knyga – vienas pirmųjų autentiškų karo dienoraščių, pasirodžiusių Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo. Jos žinomumas neblėsta iki šiol.
„Delfi“ kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
1940 metų pavasarį mūsų divizija buvo dislokuota Leitos kalnų apylinkėse, į rytus nuo Vienos; daugiausia padalinių buvo įsikūrę Bruko ir Kaizerštainbrucho barakuose. Dalis karininkų ir instruktorių, kitaip sakant, „kadrai“, buvo iš Augsburgo divizijos, todėl pastebimai daug puskarininkių buvo kilę iš Bavarijos ir Švabijos, o kareiviai beveik vien austrai iš Dunojaus žemupio apygardos ir Pietų Moravijos. Rezervo padaliniai iš pradžių buvo dislokuoti Vienos apylinkėse, tačiau vėliau, užėmus Čekoslovakiją, perkelti į Moraviją, taigi, į Brno, Znoimą, Bržeclavą, Mikulovą, Olomoucą ir Pršerovą. Dėl šios priežasties senieji austrai susimaišė su čekais. Vieniečių beveik nebuvo, tačiau pažymėtina, kad dažnai ryšininkai ir radijo ryšio operatoriai buvo iš Vienos. Vieniečių divizija vėliau buvo pavadinta Didžiųjų magistrų ir Doičmeisterių divizija. Dažnai ji buvo giriama propagandiniais sumetimais, turint galvoje Vieną.
Mūsų divizijos karininkai buvo kilę iš įvairiausių vietovių, tikriausiai ne be reikalo: geras trečdalis – iš Pietų Vokietijos, kitas trečdalis – iš Šiaurės Vokietijos ir kuklesnis trečdalis – austrai. Pietų vokiečiai, be abejo, natūraliai sudarė nemažą jaunesniųjų rezervo karininkų dalį, šiaurės vokiečiai buvo žemesniojo rango tikrosios aktyviosios tarnybos kariai ir, žinoma, divizijos štabas, o austrai – vyresnieji kapitonai ir majorai (dar nuo Didžiojo karo), iždininkai ir pavieniai jauni aktyviosios tarnybos kariai.
Tai buvo tikrai margas kratinys ir, kaip vėliau patyriau, kai darydavosi striuka, kai kurių klaidų pasitaikydavo būtent dėl didelių kraštiečių skirtumų. Jei kartais nelabai taktiški bavarai puskarininkiai ir galėjo sužlugdyti kareivių įsitikinimą, kad jie priklauso austrų pajėgoms, tai tarp karininkijos panašių dalykų net nepasitaikydavę. Jauniems ir mažai patyrusiems kareiviams suteikti bent jau griaučius iš aktyviosios tarnybos puskarininkių buvo, žinoma, ne tik taktinė būtinybė, bet ir svarbiausias politinis Hitlerio Reicho bruožas, buvo siekiama panaikinti regioninius sausumos pajėgų skirtumus, laikantis principo „vokiška yra vokiška“, sumaišant gentis ir luomus.
Tarp kareivių buvau bene vienintelis iš Šiaurės Vokietijos. Niekada dėl to nesigraužiau ir labai daug išmokau. Kai austrų kareiviai elgdavosi priešingai, negu derėtų kariškiams, tai buvo galima paaiškinti įkyriai griežtu Didžiojo reicho armijos reglamentu, savo esme prūsišku. Uniforma austrams atrodė nepraktiška, ypač bjaurūs auliniai ir kepurės be snapelio, mūsų indai jiems buvo per prasti, o valgis – bemaž įžeidimas, ypač žuvies konservai ir marmeladas. Veltui bandžiau jiems išaiškinti, kad žuvies konservai ir iš runkelių išvirtas marmeladas svetimi ir Šiaurės Vokietijos virtuvei.
O štai man buvo keistas jų pamėgtas kokčiai saldus gėrimas, kurį jie virdavo iš chemikalų ir džiovintų žolelių, vadino kava arba arbata ir du kartus per dieną atsinešdavo iš lauko virtuvės. Aš mieliau gėriau šaltą vandenį arba pats išsivirdavau kavos ar arbatos, kurių gaudavau pasinaudojęs savo ryšiais ir draugystėmis virtuvėje. Labai linksmai baigdavosi ginčai tarp bavarų ir austrų, kai susipriešinę broliai vieni kitus išvadindavo „prūsais“ – Pietų Vokietijoje įsitvirtinusiu keiksmažodžiu, vartojamu dvasiniam priešiškumui apibūdinti. Buvo keista, kaip labai bavarai ir austrai vieni kitų nekentė. Nebuvo didesnio įžeidimo, kaip paprastam žmogui pasakyti, kad „stačiokai“ bavarai ir „niurnos“ austrai priklauso tai pačiai genčiai. Bavarai save laikė darbštesniais, rimtesniais, drąsesniais, o austrai – išmintingesniais, kilnesniais ir šmaikštesniais. Ir jie neklydo.
Austrai iš savo pietiečių vokiečių puskarininkių ir šiauriečių vokiečių karininkų patyrė daug neteisybės. Jie buvo jautri ir linkusi skųstis tauta, kuri mielai imdavosi įžeistos ir nepripažintos vaidmens. Tačiau kitataučių viršininkų niekas taip neerzino, kaip nuolatinės austrų dejonės, niurzgėjimas, dvejojimas ir niurnėjimas. Jie retai kada, o dažnai ir per vėlai suprasdavo, kad austrai iš prigimties yra sentimentalūs, kad, būdami bičiuliški ir kalbūs, jie tik taip sugebėdavo susitaikyti su priešiška tikrove. Tada, kai šiaurės vokiečiai įtūžta, o bavarai įsiunta, austrai gelbstisi dejuodami ir aimanuodami, pradeda pykti ir priešgyniauti, bet niekada nesiožiuos ir kaipmat vėl atgaus linksmumą. Juose slypėjo kažkas vaikiška ir kartu kažkas archajiška. Jie visą ilgą apniukusią dieną per aukštus javus galėjo sliūkinti paskui vežimus, kiekvieną kartą sustojus ar dalyvaujant pasipriešinime baisiausiai užsidegti, o vakare, vos gavę pakelį saldumynų ar net cigarečių, jie atgaudavo smagią nuotaiką ir pasimėgaudami beprasmiškai vildavosi, kad juos paleis, išleis atostogų, karas baigsis ir jie grįš namo.
Pergale jie netikėjo. Taip šis netikėjimas persidavė ir kitiems, pirmiausia šiaurės vokiečiams, – austrai netikėjo pergale. Priežasčių būta įvairiausių. Viena vertus, tai buvo paprasčiausias pavydas, jie tiesiog pavydėjo ir negalėjo patikėti, kad šiaurės vokiečiai galėtų sukurti Didįjį reichą, kita vertus, jų patirtis buvo nepalyginti didesnė, rezignacija – taip pat. Austrai buvo kur kas geriau išsilavinę ir politiškai išprusę negu bavarai ir švabai; valdant Habsburgams jie buvo galinga pasaulio jėga; jei ne jie patys, tai be išimties jų tėvai kovėsi ir viešpatavo nuo Lembergo iki Uskiubo, nuo Zalcburgo iki Debreceno. Jie pažinojo slavus ir Balkanus ir nepasitikėjo vokiečių mentalitetu, abejodami, ar jie gali sumaniai išlaikyti ir gausinti tai, kas buvo užgrobta jėga.
Mane vis iš naujo nustebindavo paprastų žmonių žinios apie Austrijos istoriją ir geografiją, ekonomiką ir susisiekimą, jų prigimtinė išmintis laviruojant tarp užsienio reikalų. Buvau apkeliavęs kone pusę Europos ir sutikęs visokio plauko šiaurės ir pietų vokiečių, todėl austrai mane labiausiai stebino tuo, kaip priima visa, kas svetima, kaip prieš ką nors atmesdami pirmiausia viską išragauja ir kaip ima girtis tik tada, kai juos suerzini, bet ne iš pat pradžių.
Šias gerąsias savybes, žinoma, atsvėrė daugelis skausmingų ydų, pirmiausia pasitikėjimo savimi stoka. Jų nepasitikėjimas Reicho vokiečiais buvo beveik įžeidžiantis, o tingėdami jie, regis, visiškai nepaisė aplinkinių. Kaip kareiviai pėstininkų gretose jie nelabai kam buvo tikę, per daug nervinosi ir bijojo. Bet nepakeičiami jie buvo sunkiojoje ginkluotėje ir artilerijoje, kurios priešakyje buvo reikalinga pėstininkų priedanga. Čia jie dirbo tiksliai ir uoliai, bet vos pasirodžius kad ir vienam tankui, bemat puldavo į paniką. Taip girdamas ar peikdamas nekalbu apie vieniečius. Kaip ir daugelis didmiesčių gyventojų, jie buvo visiškai netikę kariuomenei: nei moraliai, nei politiškai, nei fiziškai. Jie pasižymėjo tuo pačiu, kaip ir žmonės iš pramonės ir oro pajėgų sausumoje: tik skambios kalbos, o veiksmų jokių. Jie nebuvo bailiai, bet lemiamu momentu visiškai pavesdavo.
Taigi, austrai netikėjo tuo, kas politinėje reklamoje buvo vadinama „galutine pergale“. Jie tikėjo kompromisu – vakariečių galingųjų pasidavimu ir Rusijos žlugimu. Jie jau buvo priversti susitaikyti su daugybe kompromisų, todėl negalėjo neatpažinti, koks naudingas galėtų būti šis politinis kompromisas, politikoje leisiantis priartėti prie idealo. Dabar jie jau gailėjosi Hitlerį priėmę kaip pusdievį. O tai, kad jų prielankumu Reichui sumaniai naudojosi Hitlerio propaganda, juos žeidė dar labiau.