Plačioji publika, tuometinė opozicija nesuvokė, kad valiutų valdybos įvedimas reiškia atsisakymą valdyti šalies ekonomiką priemonėmis, kurias turi normalus centrinis bankas. Publika buvo rami, nes matė, kad litai tebecirkuliuoja, jais galima atsiskaityti, vykdyti apskaitą, skolintis ir skolinti. Ir tai ją tenkino – turim nacionalinę valiutą.
Tačiau ji nematė esminio pokyčio – Lietuvos bankas jau negalėjo paveikti ekonomikos reguliuodamas pinigų kiekį, palūkanų lygį šalyje. Iš jo buvo atimta ir paskutinio skolintojo (lender of last resort) funkcija. Litas buvo kietai, fiksuotu kursu prikabintas (pegged) prie pradžioje dolerio, o vėliau – euro. Fiksuotas lito kursas reiškė, kad neliko dar vieno svarbaus ekonomikos veiksnio – savaiminio valiutų kurso prisitaikymo prie besikeičiančių sąlygų.
Trumpai tariant, mes savo nacionalinių pinigų didele dalimi netekom jau 1994 metais, o galutinai- 2015 metais.
Kodėl apie tai kalbu dabar, paklaus tūlas Skaitytojas. Ogi todėl, kad krizės metu tenka įvertinti Lietuvos galimybes tą krizę įveikti. Tokiais atvejais svarbu suvokti visus veiksnius, visas turimas priemones sušvelninti ekonomikos nuosmukį ir, vėliau, paskatinti ekonomikos kilimą. To siekdami turime pripažinti, kad mes neturime, nes savo metu atsisakėme, nacionalinės monetarinės politikos instrumentų. Lenkija tokius instrumentus turi, Čekija, Vengrija turi, o mes – ne. Ir tai yra jų pranašumas. Jie krizės įveikimo instrumentų turi daugiau nei mes. Vadinasi, ir mūsų sėkmės tikimybė yra mažesnė. Laikas parodys, ar aš teisus.
Beje, tik ką centrinis Jungtinės Karalystės (JK) bankas – Anglijos bankas – paskelbė, kad jis tiesiogiai finansuos JK valstybės biudžetą, t. y. taikys monetarinio finansavimo (monetary finansing) metodą. Iki šiol neoliberali ekonominė teorija tai draudė, tai buvo ekonominės politikos tabu. Bet JK ekonomikai žengiant į nuosmukį, šis tabu, ir ne jis vienas, yra laužomas.
Taigi Jungtinė Karalystė turi du – fiskalinės ir monetarinės politikos svertus. Lietuva turi tik vieną iš jų – fiskalinę politiką. Tiesa, mūsų biudžetas mažas ir vien dėl to jo stabilizacinė galia yra ribota. Didesnio biudžeto šalys šiuo požiūriu pranašesnės.
Įdomu stebėti, kaip tiesiog akyse ištirpsta vienas iš neoliberalios biudžetinės politikos stulpų – fiskalinės drausmės reikalavimas. Kai ekonomika staigiai krinta, visas pasaulis staiga ir sutartinai ima tą neoliberalios ekonominės politikos dogmą ignoruoti – tiesiog gyvenimo tikrovė ją negailestingai sugriauna. Ima žiojėti didelis biudžeto deficitas ir nori nenori tenka skolintis. Ir daug.
Krizės akivaizdoje Lietuvos valstybė turės, privalės vykdyti aktyvią, diskretišką, t. y. į konkrečias situacijas reaguojančią, fiskalinę politiką. Per biudžeto pajamas ir išlaidas. Pajamoms mažėjant, o išlaidoms didėjant – reiks daug ką paremti. Kiekvienam bent kiek ekonomiką studijavusiam ir sveiką nuovoką išlaikiusiam aišku – dėl to biudžeto deficitas didės. Vadinasi, neišvengiamai teks skolintis. Skolintis viduje ir užsienyje. Valdžia jau numatė ir skolinimosi apimtį – maždaug 5,4 milijardų eurų. Tikėkimės, šį kartą ne už 10 proc. palūkanas.
Manau, kad dabartinės valdžios pirminių sprendimų kryptis buvo iš esmės teisinga – reaguoti aktyviai. Tačiau dabar imama trypčioti – akivaizdžiai vėluojama konkretizuoti, kokios sferos, kokiu mastu bus remiamos. Plačioji visuomenė ir interesų grupės turi būti supažindinamos bent su strategijos eskizu. O jį juk galima būtų toliau tobulinti. Bet informacijos apie antikrizinių priemonių planą labai trūksta.
Kadangi vyriausybėje visgi dominuoja liberalaus mąstymo instinktai, gali būti taip, kad nebus pakankamai dėmesio ir išteklių skiriama svarbiausiam tikslui – padėti asmenims, šeimoms išgyventi sunkmetį. Juk svarbiausia, kad žmonės turėtų iš ko tenkinti bent svarbiausius, pamatinius savo poreikius.
Todėl reiktų labai rimtai pažvelgti į visuotinų bazinių pajamų (universal basic income) koncepciją. Jos esmė duotu atveju būtų tokia – labai nesismulkinant į detales išskirti kiekvienam –išskyrus tikrai turtingus – asmeniui tam tikrą pinigų asmeninės ir šeimyninės gyvasties palaikymui. Atsikratykime nuostatos, kad svarbiausia ekonomikoje yra tai, kad pinigai lietųsi laisvai, ir pradėkime elgtis taip, kad ekonomikoje sukurtu turtu galėtų pasinaudoti kiekvienas, ypač kritinėje padėtyje esantis.
Pažvelkim į JAV – ten kiekvienam asmeniui žadama išdalinti po 1200 , o vaikui – po 500 dolerių – ir adaptuokim tai mūsų sąlygoms. Taip, tam reikia nemažai pinigų. Bet juk tam jų ir skolinamės.
Be abejo, atsakingai turime pažiūrėti ir į verslo rėmimą, bet pradėkime nuo tiesioginės paramos žmonėms idėjos. Derinkime ją su nedarbo draudimo schema. Neužmiršime, kad ir verslas iš minėtų išmokų turės naudos – taip bus palaikoma visų gyventojų perkamoji galia.
Esame Europos Sąjungos dalis. Ir daug kas viliasi, kad paneuropinių antikrizinių veiksmų imsis ES „centras“. Iki šiol jis vėlavo. Manau, dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai pačios ES architektūra. Ši organizacija nėra pritaikyta galingam atsakui į sistemines krizes. Ji neturi tinkamos ir veiksmingos institucinės sąrangos. Neturi ji ir rimtų finansinių išteklių.
Kalbu, pirmiausia, apie bendrą, centrinį ES biudžetą. Maždaug vienas trilijonas septyneriems metams – tokie yra biudžetiniai Briuselio ištekliai. Bet tai – lašas jūroje, kai sąjungą užgriūva didelė, labai didelė bėda. Manoma, kad ši krizė bus baisesnė nei prieš dešimtį metų nugriaudėjusi. Vadinasi fiskalinis skatinimas turi būti taip pat galingas. Bet jis toks negali būti, nes tokių pinigų, kokių reikia, Briuselis tiesiog neturi.
Kai kas tikisi, kad prie krizės įveikimo veiksmingai prisidės Frankfurte esantis Europos centrinis bankas (ECB). Jis galėtų prisidėti prie krizės įveikimo savo turimais svertais. Tačiau ši institucija neaprėpia visos ES, nes eurozonai priklauso 19 iš 27 sąjungos narių. O tai reiškia, kad ECB priemonės tiesiogiai galios tik daliai šalių. Lietuvai, Nyderlandams ir Vokietijai galios, bet, tarkim, Lenkijai, Vengrijai ir Švedijai tos priemonės turės daugiau netiesioginę įtaką. Visa tai sakau būdamas vieningos Europos šalininku, tačiau kritiškai vertindamas eurofederalistų wishful thinking.
Palyginimui pažvelkime į tikrą federąciją – JAV. Šioje šalyje „centras“ savo rankose turi abi makroekonominės politikos priemones – vykdo tiek fiskalinę, tiek monetarinę politiką. JAV federalinė politinė valdžia turi didžiulį federalinį biudžetą, kuriame išlaidų suma siekia apie 4,5 trilijonų dolerių. Federalinė rezervų sistema, trumpai vadinama Fed‘u, vykdo monetarinę politiką.
Toje šalyje šiuo metu yra vykdoma fiskalinės politikos peržiūra tiek pajamų ir išlaidų pusėse. Vien per fiskalinius kanalus specialiai krizei suvaldyti bus skirta virš 2 trilijonų dolerių (apie 10 proc. BVP). Tikslas – išgyventi, kai labai sparčiai nyksta darbo vietos ir iškyla aštri žmonių, šeimų išgyvenimo problema. Vien paramai fiziniams asmenims ir šeimoms sudarys apie 250 mlrd. JAV dolerių. Ten faktiškai tam tikru mastu bus įgyvendinama universalių bazinių pajamų idėja. Tokia pat suma – 250 milijardai – skiriami nedarbo draudimo išmokoms užtikrinti.
Didelės sumos išskirtos ir verslo rėmimui. Pavyzdžiui, 500 milijardų yra skiriama su dideliais sunkumais susiduriančiam verslui, 350 milijardai skiriami paskoloms smulkiam ir vidutiniam verslui ir t.t.
Numatyti pinigai ir viešajam sektoriui paremti. Vien ligoninėms bus skiriama 130 milijardų, o valstijoms ir vietinei valdžiai – 150 milijardų dolerių.
Palyginimui – Europos sąjungos jungtinis antikrizinis paketas sudaro 500 milijardų eurų. Iš jų Lietuvai teks apie 120 milijonų eurų. Maždaug tiek pat, kiek šaliai kaštuos nereikalingo objekto – Lietuvos banko naujų rūmų statyba. Arba mažiau, nei mes iš biudžeto kasmet mokam viešosios naudos neatnešantiems antros pakopos pensijų fondams. Beje, informacijos apie ES reakciją į krizės iššūkius tiek mažai ir ji tokia nenuosekli, kad tenka prašyti labai atsargiai žiūrėti į tik ką pateiktus skaičius.
Lietuvos valdžiai tenka sunkus uždavinys – labai ribotų išteklių ir riboto ekonomikos supratimo sąlygomis, neturint nacionalinių monetarinės politikos svertų, protingai paskirstyti turimus išteklius taip, kad krizė atneštų kuo mažiau žalos ir iš jos išbristume kuo greičiau.