Žmonės, praradę darbus, panikuoja dėl prarastų algų (labiausiai reikėtų ne panikuoti, o darbo naujo ieškotis, nes naujos galimybės ant kiekvieno kampo, geresnio momento dar ilgai nebus – kiekviena krizė yra galimybė, kiekvienas bankrotas yra naujų didelių dalykų pradžia, kiekvienas prarastas darbas yra vartai į naują gyvenimą, kaip ir kiekvienos skyrybos dažniausiai yra ne tik trauma, bet ir atverčia geresnį puslapį).

Verslai, praradę užsakymus ir netekę pajamų srauto, turi arba susigalvoti kažką visiškai naujo, arba atleisti daug žmonių, arba ir viena, ir kita. Kai kurie jų tai padarė nuostabiai greitai – greičiau negu valstybės institucijos, pilnos lėtai mąstančių biurokratų, sugeba susirinkti į dar vieną posėdį dėl siūlymo pateikti siūlymą ir dėl svarstymo apie tai, kad kitą savaitę reikėtų pagalvoti apie dar vieną svarstymą, dideli verslai per naktį persigrupuoja ir siūlo naujas paslaugas.

Pensininkus prisiminė giminės, padeda jiems ir atveža maisto (bent jau daugeliui). Kai kurie pirmą kartą prisijungė prie išmaniųjų telefonų vaizdo konferencijų funkcijos ir dabar transliuos giminėms ir artimiesiems beveik ištisą parą. Sekanti serija: jūsų babos Instagram live ir klausimai-atsakymai.

Vieninteliai žmonės, kas gauna lygiai špygą, yra dešimtys tūkstančių imigrantų, atvykusių iš Ukrainos, Baltarusijos ir Moldovos. Tai vadinamieji gastarbaiteriai, apie kuriuos niekas nenori galvoti, nes visiems atrodo, kad jie ne mūsų problema, nes patys čia atvažiavo, patys tegu ir vartosi, kaip jiems patinka.
Andrius Užkalnis

Netgi medikais pasirūpina ir savanoriai, ir paramos fondai, ir netgi Vyriausybė, kuri išimties tvarka nebeasfaltuoja toliau to keliuko. Visi pas mus jau ne Maskva, kur per patį infekcijos įkarštį miesto valdžia, pasakiusi, kad miestiečiams išmokoms pinigų nėra, atlaužė 40 mln. dolerių vertės kontraktą naujiems šaligatvio borteliams. Laimėjo vienintelė betono gamykla, dalyvavusi konkurse, bet niekas nenustebo, nes ji visada laimi.

Visais kažkas pasirūpina – ir ligoniais, ir rizikos grupės žmonėmis, ir verslas gavo mokesčių mokėjimo atidėjimus, ir įmonių sąskaitų netuštino nurašymais. Velykų sekmadienį, šeštą valandą ryto, kaip buvo pratę Kristaus prisikėlimui paminėti. Ten, Golgotoje šalia Jeruzalės, sekmadienį rado Kristaus kapą tuščią, o pas mus verslininkai, dvi dienas pavėlavę pervesti Sodrai arba VMI, pabudę rasdavo tuščią sąskaitą. Dar ir paskolų yra ir bus garantuotų, ir savarankiškai dirbantys, nors ir nelengvai, bet gaus nedidelę paramą. Mokinius moko nuotoliniu būdu, nors mamyčiukai ir lepūnėliai nelabai tuo patenkinti, bet vis tiek kažkas rūpinasi.

Tas rūpestis yra gerai, ir tai yra civilizuotos valstybės požymis.

Vieninteliai žmonės, kas gauna lygiai špygą, yra dešimtys tūkstančių imigrantų, atvykusių iš Ukrainos, Baltarusijos ir Moldovos. Tai vadinamieji gastarbaiteriai, apie kuriuos niekas nenori galvoti, nes visiems atrodo, kad jie ne mūsų problema, nes patys čia atvažiavo, patys tegu ir vartosi, kaip jiems patinka.

Ne, jie yra mūsų problema, ir jiems reikalingos išmokos net labiau negu mums, kurie turime namus, santaupas, gimines, savo socialinį pagalbos ratą. Jie nieko tokio neturi. Grįžti į Tėvynę jiems nėra geras pasirinkimas – ten dar blogiau, ir Lietuva dabar jų antrieji namai.

Tai, kad Vyriausybė ar prezidentas nė nesukriuksi apie tuos žmones, kurie šiandien yra pas mus ir yra mūsų šalies gyventojai, nors ir su kitokiais pasais, nieko nuostabaus. Jau baigiam priprasti, kad daug apie ką jie nepagalvoja.
Andrius Užkalnis

Tie žmonės vairuoja taksi ir sunkvežimius. Kas, kaip jūs manote, atveža maistą sunkvežimiu į jūsų artimiausią prekybos centrą – Kęstas ir Vytas? Nieko panašaus: Danilo ir Oleksijus, jie nekalba lietuviškai, bet jų dėka jūs turite net per krizę 180 rūšių sūrio ant lentynų.

Jie dirba statybose ir junginėja elektros laidus, jie logistikos centruose krauna dėžes ir maisto cechuose pakuoja salotas, jie pildo lentynas tuose pačiuose prekybcentriuose, kepa picas ir suka kebabus virtuvėse ir dirba dar daugelį kitų darbų, ir jų dėka mūsų ekonomika taip smarkiai augo ir gyvenimas darėsi vis patogesnis. Tai nebuvo mūsų paslauga, išmalda arba labdara jiems: jie atvažiavo dirbti tų darbų, kurių nenorėjome dirbti mes patys, nes visi norėjo būti vadybininkais, kūrybininkais, piarščikais, kreatyvščikais, influenceriais, prodiuseriais, kelionių konsultantais ir kokoso riešutų skynimo grupių vadovais, gastronomijos studijų promouteriais, scenaristais, maisto apžvalgininkais, kulinarijos blogeriais, lyčių lygybės tinklaraštininkais, motyvacijos koučeriais, tikėjimo savimi guru, TV talentų konkursų teisėjais, ekstremalaus grimavimo, makiažo ir vizažo mokytojais, kokteilių miksologais ir kūrybinio rašymo akademijų vedliais. Aš jau nekalbu apie skaitmeninę rinkodarą, partizaninį marketingą, socialinių tinklų holistinio konceptualumo vizijų kūrimą ir tūkstantį būdų melžti fondus, projektus, gairių programas, seminarus ir vorkšopus. Kur jau čia vairuosi automobilius, baikit, nemanau.

Tai, kad Vyriausybė ar prezidentas nė nesukriuksi apie tuos žmones, kurie šiandien yra pas mus ir yra mūsų šalies gyventojai, nors ir su kitokiais pasais, nieko nuostabaus. Jau baigiam priprasti, kad daug apie ką jie nepagalvoja.

Kai pamatysit Lietuvoje dirbantį užsienietį, bent jau padėkokit jam, arba duokit arbatpinigių. Jam dabar žymiai sunkiau negu jums.
Andrius Užkalnis

Bet ir mūsų paprasti žmonės daugiausiai galvoja apie savo kiemą ir savo gimines. Kur jau ten kažkokie ukrainiečiai. Ar negirdėjot, koks bliovimas kilo runkelių ir deklasuotų egoistų tarpe, kai mūsų Vyriausybė pranešė apie tai, kad skirs humanitarinę pagalbą Italijai ir Ispanijai? „Mums patiems neužtenka, o jie čia į užsienį siųs“. Taip, nes taip elgiasi civilizuotas pasaulis. Dalinasi ir palaiko, nes mes nesame ubagai ar elgetos, ir galime padėti kitiems, ir dar sau liks.

Kai pamatysit Lietuvoje dirbantį užsienietį, bent jau padėkokit jam, arba duokit arbatpinigių. Jam dabar žymiai sunkiau negu jums.