Ypač man patiko berniukas, kurį esą prieš kelias dienas sutiko Prezidentas ir kuris klausė: „Prezidente, kada mes pasveiksim?“ Neabejoju, kad jokio berniuko jis nesutiko, nes jeigu Prezidentas griežtai laikosi karantino, būtų žiauriai keista, jei gražiuose stikliniuose jo namuose vaikščiotų nepažįstami devynmečiai berniukai.
Į vadą besikreipiantis berniukas – apskritai labai graži metafora. Putinas ne tik kalbina berniukus, bet ir bučiuoja jiems pilvukus, Leninas irgi skutosi, o šalia stovėjo berniukas. Leninas nusiskuto ir išėjo, o juk galėjo skustuvu ir brūkštelti.
Lietuvos atveju tai – tuščias muilo burbulas. Kaip ir tas vienas metras devyniasdešimt du centimetrai grožio, kurį išsirinkome prieš metus ir kuris vis dar niekaip nesupranta, koks Prezidento vaidmuo krizės apimtoje ir sutrikusioje šalyje.
„Nejaučiu jokio diskomforto, – sako Aukštas ir Gražus prezidentas, – kai man kyla abejonių, atsiverčiu Konstituciją ir bandau suprasti, kas yra darytina prezidentui.“
Akivaizdu, kad bent jau Gitano Nausėdos atveju Konstitucija sufleruoja jam, kad geriausia nedaryti nieko.
Kas savaitę atsiverčiu Prezidento darbotvarkę kaip tas berniukas, kuris vis dar tiki stebuklais, ir grįžtu į realybę nieko ten neradęs.
Nuo balandžio pradžios – penki konferenciniai skambučiai, trys susitikimai, vienas apsilankymas savanorių karštojoje linijoje, kur Prezidentas labai jaudindamasis atsakė į vieną skambutį, ir malda Aušros vartuose.
Tiek būtų.
Visi puikiai suprantame, kad Lietuva yra parlamentinė valstybė ir kad pagrindines vadeles rankose laiko Vyriausybė, o Prezidento užsienio politika šiuo metu gerokai apribota.
Bet jeigu Gitanas Nausėda būtų bent trupinėlį, bent lašelį lyderis, o ne aptingusį katiną Garfildą primenantis eksbanko patarėjas balta apykakle, jis tikrai galėtų papildyti savo darbotvarkę tais dalykais, kurių norėtume tikėtis iš valstybės vadovo.
Prezidentas galėtų:
1. Sutelkti visuomenines iniciatyvas po vienu skėčiu, padaryti jas labiau girdimas, panašiai kaip Dalios Grybauskaitės iniciatyva „Už saugią Lietuvą“;
2. Nuolat savanoriauti įvairiuose projektuose, ir ne po vieną parodomąjį skambutį, o bent dalį tiek, kiek iš tikrųjų daro savanoriai;
3. Kasdien transliuoti tiesiogiai iš savo namų – pateikti nuveiktų darbų ataskaitą, pasiūlyti idėjų, ką dar galima nuveikti karantino metu, kalbėtis su žmonėmis, išreikšti palaikymą medikams;
4. Nuolat bendrauti per tradicines medijas – radiją, televiziją, regioninę spaudą, kuriomis naudojasi vyresnio amžiaus žmonės, pakartoti patarimus, paaiškinti situaciją;
5. Pasiruošti ir vesti nuotolines pamokas mokykloms – Prezidento pamoka būtų didžiulė paskata vaikams mokytis;
6. Sutelkti geriausių Lietuvos mokslininkų ir verslininkų think tankus bendram tikslui pasiekti kovojant su korona, transliuoti tokius brainstormus tiesiogiai;
7. Prisiminęs, kad yra ekonomistas, strateguoti į priekį, kaip padėti ekonomikai, – kalbėtis su verslininkų asociacijomis, reikalauti iš ministro neturinčios Ekonomikos ministerijos greitesnių ir aiškesnių sprendimų, tapti tarpininku tarp verslo ir valdžios;
8. Rodyti pavyzdį užsisakant būtiniausias lietuvių gamintojų prekes ir raginti kitus piliečius palaikyti savus;
9. Susodinti prie vieno stalo didžiausių frakcijų lyderius – suorganizuoti bendrą pasitarimą, kokie sprendimai reikalingiausi;
10. Palaikyti savivaldos iniciatyvas viešai įvardijant geriausiai besitvarkančius merus ir remiant jų veiklą;
11. Nuolat, o ne kartą per mėnesį, bendrauti su artimiausių šalių vadovais, raginti specialistus keistis gerąja praktika tarptautiniu lygmeniu, globoti ir viešinti tokių renginių rezultatus;
12. Rengti susitikimus su Lietuvoje reziduojančiais ambasadoriais, konkrečiai kalbėtis apie savitarpio pagalbą, pasikeitimą know-how.
13. Įtraukti pirmąją ponią į itin aktyvią visuomeninę veiklą – nuo vienos konkrečios, kuriai ji galėtų imtis vadovauti išsikėlusi konkrečius tikslus, iki kitų, kurioms ji gali asistuoti ir įgalinti.
Negali sakyti, kad Prezidentas visiškai nieko nedaro, bet tai, ką jis bando daryti, vis tiek galų gale virsta farsu.
Vienas priimtas skambutis karštojoje linijoje. Vienas skambutis, Karlai, vienas skambutis, bet kiek jaudulio.
Vienas atliktas skambutis Pietų Korėjos prezidentui. Kovo 27 dieną Prezidentas paskelbė, kad įvyko skambutis į Pietų Korėją, ir sutarta, jog jų specialistai perduos savo patirtį mūsiškiams, o taip pat Pietų Korėjos vadovas tarpininkaus dėl medicininių priemonių įsigijimo iš korėjiečių gamintojų. Praėjo trys savaitės. Tyla net spengia, bet vis dar laukiam specialistų iš Pietų Korėjos – mintimis ir maldomis.
Viena užklijuota etiketė ant slojikučio su kopūstų sriuba. Na, gerai, kelios etiketės pagal tokią sistemą: iš „Maisto banko“ buvo nuvežti stiklainiai į Prezidento namus ir, stebimi televizijos kamerų, Prezidentas su ponia užklijavo etiketes, tada perdavė juos nuvežti į hospisą su linkėjimais būti stipriems. Tiesiog savanorystės etalonas.
Gaila, kad karantinas ir nėra pavasario talkų, kur galima savanoriauti su guminiu rąstu ant peties.
Jau girdžiu komentarus – o tai Šimonytė būtų geriau? Gal geriau. Gal blogiau. Koks skirtumas. Rinkimus laimėjo Nausėda ir turėsime taikstytis su mintimi, kad artimiausius ketverius metus turėsime ne lyderį, o žmogų, kuris nejaučia diskomforto, ramiai leisdamas dieneles. Nes reikia suprasti, kad prieš rinkimus niekas negalėjo numatyti nei Alytaus gaisro, nei koronos pandemijos. Tai ko čia dar norit.
Deja, Prezidentas nelabai jaučia ir visuomenės pulso. Velykiniame sveikinime jis turėjo puikią progą padėkoti visiems žmonėms, kurie yra susitelkę kaip niekada, kurie padeda, aukoja, dirba, veža, gydo, saugo. Kuriais iš tikrųjų norisi ir reikia didžiuotis.
Užuot tai padaręs, Prezidentas palinkėjo mums rasti savyje drąsos būti geresniems. Ir grįžo į savo namus, kuriuose galimai blaškosi nepažįstamas berniukas.
Haiku
Sudėtas gražiai
Mintimis ir maldomis
Keliauja žmogus