Mano nuomone, jaudintis nėra dėl ko. Kaip tik atvirkščiai. Reikia džiaugtis. Atrodo, kad visi gavome, ko norėjome. Pažiūrėkime.

Greta Thunberg turėtų būti patenkinta. Įraudusi kovotoja už planetą atsisakė eiti į mokyklą, rėkė ant politikų Jungtinių Tautų būstinėje, maldavo neskraidyti. Dabar niekas nebeskraido. Tiesa, Amerikoje, berods, lėktuvai skraido, tik lyg ir tušti.

Greta šiuo metu daugiausia tyli. Vaikai, kurie – kaip Greta – irgi nenorėjo į mokyklą, bet, deja, nebuvo gimę Švedijoje, pagaliau irgi gavo, ko norėjo: jie irgi neina į mokyklą. Štai tokia likimo ironija. Petriukui lyg ir nerūpi Motina Žemė. Bet į mokyklą jis irgi eiti neprivalo. Tai kas gudresnis? Neskubėk ir būsi pirmas. Ir gausi, ko nori.

Donaldas Trumpas norėjo izoliuotis. Sieną statė. Kai kas juokėsi, kai kas smerkė, daug kas palaikė. Iš dangaus nukrito COVID-19 – nematoma, bet tokia efektyvi siena, kad net prezidento genialumas nenumatė tokio dizaino: kiaura, bet kaip niekad efektyvi.

Ministras norėjo, kad žmonės mažiau gertų gatvėse, kad ramybės daugiau būtų. Barų savininkai ir festivalių organizatoriai tam priešinosi. Veryga gavo, ko norėjo. Nėra nei festivalių, nei barų, nei kavinių. Greitai ir paskutinius santaupų likučius pragersim. Išvis nebeliks problemos.
Tomas Sinickis

Bet koronos siena, pasirodo, buvo per gera. Kovo pabaigoje prezidentas jau išreiškė norą „atidaryti sienas per Velykas“. Bet nematomos sienos taip lengvai nepajudinsi. Teks palaukti birželio, gal net ilgiau. Gavo, ko norėjo.

Prieš Aurelijų Verygą #laisvėrokenrolui koncertus rengė muzikantai abstinentai bei muzikantai alkoholikai. Kartu. Anuomet galvojau, kad ponas Veryga, turbūt, geriausiai moka suvienyti tautą, mat jam pavyko suvienyti blaivybę ir girtuoklystę.

Ministras norėjo, kad žmonės mažiau gertų gatvėse, kad ramybės daugiau būtų. Barų savininkai ir festivalių organizatoriai tam priešinosi. Veryga gavo, ko norėjo.

Nėra nei festivalių, nei barų, nei kavinių. Greitai ir paskutinius santaupų likučius pragersim. Išvis nebeliks problemos. Atprasime nuo alkoholio. Išsivaduosim nuo akcizų. Ministras gavo, ko norėjo.

Prieš metus tuometinis kandidatas į prezidentus – dabartinis prezidentas – žadėjo, kad bus įdiegta gerovės valstybė. Neprireikė ir metų, kad programa būtų įgyvendinta. Gerovės valstybė jau praktiškai čia. BVP riedės žemyn. Valstybės išlaidos šaus aukštyn. Valstybė jau skolinasi šimtus milijonų ir padalins tiek labai turtingiems, tiek turtingiems. Ar padalins vargšams – neaišku. Bet jeigu galima būtų lažintis… būtų galima kažką laimėti, tik kad nebėra pinigų, iš kurių galima būtų lažintis. Gerovės valstybė artėja – kartu su prezidentu ir mes gavome, ko norėjome.

Bet prezidentas galimai gavo dar daugiau. Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu nebūtų šitos pandemijos. Įsivaizduokime, kad Lietuva toliau po 3–5 proc. BVP pridėtų kiekvienais metais iki 2024. Apie ką tokiu atveju knygą rašyti? Apie ką filmą sukti?

O štai dabar jau pirmais metais tiek medžiagos dienoraščiams, kad galima ir apie kelių tomų biografiją pagalvoti bei ne tik dokumentinį, bet ir vaidybinį filmą. Gauta, ko norėta, su kaupu.

Klausimas, kas norės valdžios, kai visa tai pasibaigs. Paprastai tokiais laikais rinkimus laimi konservatoriai. Jiems žmonės patiki tvarkyti betvarkę. Sunku pasakyti, ar todėl, kad žmonės racionaliai mąsto, ar todėl, kad visi kiti mandagiai leidžia suprasti: „ačiū, nereikia, gal kitą kartą“.
Tomas Sinickis

Prieš pandemijos pradžią valdžios reitingai buvo stipriai nuriedėję žemyn. Dabar valstiečių reitingai vėl aukštumose. Jei pandemija užsitęs, jie tik kils. Kitaip ir negali būti, kai bemaž viskas, ką matome ekranuose ir portaluose, yra ministrų veidų kaukės. Pasirodo, jų veidų kaukės žmonėms labiau prie širdies negu jų tikri veidai. Štai kokia ypatinga ta mūsų Lietuva. Valdžia gavo, ko norėjo.

Tik klausimas, kas norės valdžios, kai visa tai pasibaigs. Paprastai tokiais laikais rinkimus laimi konservatoriai. Jiems žmonės patiki tvarkyti betvarkę. Sunku pasakyti, ar todėl, kad žmonės racionaliai mąsto, ar todėl, kad visi kiti mandagiai leidžia suprasti: „ačiū, nereikia, gal kitą kartą“.

Ar nepateksime mes į situaciją, kurią man kartą aprašė šviesaus atminimo Vytautas Šerėnas, paklaustas apie ančių medžioklę: „Sėdi visą dieną valtyje. Šalta. Šlapia. Iššaudai toną šovinių. Grįžti į krantą. Valtyje mėtosi viena antis. Vienas kitam tą antį perduodi, spardydamas kaip futbolo kamuolį. Nieks jos imti nenori.“

Ar atsiras spalį medžiotojų, kurie norės vadovauti pamuštai ančiai? Kas tie drąsuoliai, kurių po to dešimt metų prie valdžios neprileis?