Kaip tik tokia baimę nugalėjusi močiutė Didįjį penktadienį stovėjo už manęs parduotuvės eilėje. Žmonių minios prekybos centrus prieš Velykas užplūsdavo visada, bet dabar eilė atrodė dar įspūdingesnė, kai kiekvienas stengėsi laikytis ant grindų pažymėto saugaus atstumo iki kito pirkėjo. Mano eilės kaimynė išdidžiai nusiplėšė kaukę nuo veido, nusivalė aprasojusius akinius ir į mano baikštų žvilgsnį atsakė monologu: „Vis tiek nedaug man liko, tai nelabai svarbu, nuo ko mirsiu. Pamačiau laisvą Lietuvą, anūkai užaugo. O dabar gedulingų pietų per laidotuves negalima užsakinėti, tai brangiai nekainuos, ir prieš kaimynus jokios gėdos – karantinas“.
Neturėjau ką atsakyti, tai tik palinkėjau jai ramių Velykų, nevalingai traukdamasis atatupstas.
Vos ėmęsis žurnalisto darbo mėgdavau pasigirti sugebėjimu susišnekėti su smetoniškais senoliais. Miesto laikraščio redaktorius tada lyg netyčia atsikratydavo jo brangų laiką gaišinančių pašnekovų, pasiūlydamas pasišnekėti su manim. Reikėjo tik pusvalandį mandagiai palinkčioti galva ir pokalbio pabaigoje palinkėti stiprybės bei sveikatos. Nes parašyti ką nors rišlaus iš pasakojimų apie nesutarimus su daugiabučio bendrijos buhaltere ir radijo bangomis per radiatorių bandančius klausytis minčių kaimynus vargu ar galėjau tikėtis.
Paskui jų nebeliko, bet priseno naujų – augusių po karo, muštruotų mokyklose su Stalino portretais ant sienų ir patyrusių, kaip Landsbergis sugriovė kolūkius. Tada supratau, kad anie, prieškariniai buvo mieli ir įdomūs.
Per feisbuką nuvilnijo pasipiktinimas, kodėl ketvirtadienį ir penktadienį parduotuvėse nutįso eilės, o jose daugiausiai stovi „rizikos grupe“ vadinamo amžiaus pirkėjai. Tai ką jiems dabar sėdėti ir laukti mirties nedažius margučių, neišsivirus velykinių kopūstų su kiauliena, neišsikepus pyrago? O gal mūsų visų stiprybė kaip tik tame, kad sugebėsime net ir maro metu surengti tokias Velykas, kokios buvo kasmet, tik vietoje ėjimo į bažnyčią – Mišių transliacija, vietoje anūkų išbučiavimo – virtualus jų pasveikinimas?
Nuo penktadienio minia, mananti, kad yra pilietinė visuomenė, gavo pramogą medžioti nedėvinčius antsnukių bendrapiliečius, skųsti juos pareigūnams ir gėdinti internetuose. Dar labai geras dalykas yra per Velykas pastatyti užtvaras keliuose, kad kiekvienas policijos stažuotojas galėtų pajusti galią jus praleisti nuvažiuoti į sodybą arba liepti grįžti namo, nes nuosavybės pažymėjimo kopija nepatvirtinta notaro.
Net kai racionaliai suprantu, kad beveik visi karantino suvaržymai būtini, manyje tūnantis vėlyvojo sovietmečio pankuojantis paauglys reikalauja piktintis ir protestuoti. Nes galėjau pats kažko nedaryti dėl kitų saugumo, bet dabar man tai drrrrraudžia. Čia turėtų girdėtis griežimas dantimis, bet susilaikysiu, kol odontologų kabinetai uždaryti.
Geriau iškart prisipažinsiu, ko bijau labiausiai. Ne, ne paties jo baisenybės koronaviruso ir net ne savo arba artimųjų mirties, nors mano amžius labai arti rizikingos ribos – 48 metai. O abiems tėvams – per 80, ir abu sukaupę po atitinkamą senatvinių ligų krepšelį.
Bijau, kad šitos užtvaros keliuose ir mūsų gyvenime liks amžinai, tarsi per saviizoliacijos savaites priaugti kūno kilogramai. Kad valdžią pagriebę politikai dabar jau bet kada galės mums leisti arba uždrausti išeiti iš namų, susirinkti ir bendrauti, keliauti ir niekam nesakyti savo buvimo vietos. Kartą pagrindę esminių piliečio teisių suvaržymą neišvengiama būtinybe, toliau net neieškos jam pateisinimų. Nes mes jau būsime paženklinti verygmečio Velykų, tarsi kalinio tatuiruote.
Vyriausybė jau turi arba greitai turės laisvas rankas reguliuoti prekių kainas, be teismo leidimo gauti mūsų telefonų duomenis, nustatyti, kurie verslai gali dirbti, o kurie ne. Ar tikrai galime pasitikėti, kad jai užteks sveiko proto nepasinaudoti tomis galiomis ir pasidomėti, kur kainų reguliavimas atvedė, pavyzdžiui, Venesuelą?
Santaros klinikos prašo nuo koronaviruso pasveikusiųjų asmenų paaukoti kraujo, kuris gali padėti gydant sunkius COVID-19 sergančius pacientus, nes jame yra antikūnų, pasigaminusių prieš virusą. Kažin, jeigu pusšimčiui pasveikusių lietuvių nuleidus visą kraują, gal juo pavyktų paskiepyti vyriausybės narius, kuriems ministras Aurelijus Veryga įsakė be eilės kartą per savaitę atlikti COVID-19 testus? Žinau, pasveikusiųjų kraujyje bus antikūniai, o skiepuose turėtų būti antigenas, bet jiems to galėsim nesakyti.
Geroji šito velykinio karantino griežtinimo pusė galėtų būti, kad iš šunų prieglaudų bus paimti visi mišrūnai, nes šuns vedžiojimas liks vienu iš nedaugelio teisėtų būdų judėti po miestus ir kaimus. Ir dar iki penktadienio nė nemaniau, kad kada nors sušuksiu, jog Veryga teisus, velniop tas kirpyklas, po Velykų pirmiausiai atidarykite skudurynus, nes iki pasiutimo pasiilgau smagumo pasiknisti naujoje „Humanos“ kolekcijoje.
Blogoji, kad visi mėgėjai Velykų rytą siuntinėti visiems savo telefono adresatams judančius paveikslėlius su zuikučiais ir margučiais turės tam gerokai daugiau laiko. Nes gauti 3 ar 4 sveikinimus iš artimiausių žmonių yra miela, bet keli tūkstančiai GIF animacijų ir „Youtube“ nuorodų, atkeliaujančių viena paskui kitą, generuoja galvoje visai ne krikščioniškas mintis apie jų siuntėjus.