Tokia realybės dichotomija – vienoje pusėje herojų herojai, kitoje – niekšų niekšai. Tik panašu, kad niekšų gretos plinta viruso greičiu, o herojų tuoj neliks. Nes vienas herojus ne taip pakalbėjo nuotolinio interviu metu (kiaurą parą į klausimus atsakinėjantis pervargęs, nežinia kada valgęs administracijos vadovas ne visai “prezentabiliai” kažką pakramtė į eterį) – komentarai sprogo pasipiktinimu.

Kiti neteisingai nubalsavo (nes juk tikrai ne todėl, kad demokratinėje valstybėje parlamento darbas ir yra politika – ir susitarti dėl sprendimų normalioje demokratijoje niekada nebuvo lengva, nes tik NEdemokratijose yra viena nuomonė, o kita nuomonė sėdi kalėjime) – ohoho, kokios lenktynės kas skaudžiau įspirs „politikuotojams“ ir „gaidžiams“ (jo, šitie niekada nebuvo herojai, nes nuo Nepriklausomybės atgavimo mes visi norime, kad į valdžią ateitų sąžiningi ir protingi – bet iškart po rinkimų absoliučiai kiekvienas ten dirbantis tampa valstybės priešu).

Dar viena tapo gyvu gėdos stulpu visiems medikams (nes vienos rezidentės bjaurus asmeninis poelgis ne tik staigiai išvirto į psichologinį linčo teismą ir paramos organizatoriaus neslepiamą grasinimą visus tokius išgaudyti, išviešinti ir…kreiptis į policiją, bet ir prižadino prisnūdusį „blogų medikų“ neapykantos žvėrį). Žodžiu, visi niekšai nori mus visus nugrobyti.

Dar viena tapo gyvu gėdos stulpu visiems medikams (nes vienos rezidentės bjaurus asmeninis poelgis ne tik staigiai išvirto į psichologinį linčo teismą ir paramos organizatoriaus neslepiamą grasinimą visus tokius išgaudyti, išviešinti ir…kreiptis į policiją, bet ir prižadino prisnūdusį „blogų medikų“ neapykantos žvėrį). Žodžiu, visi niekšai nori mus visus nugrobyti.


Kas įdomiausia – esu beveik tikra, kad kiekvienas sveiko proto mūsų visuomenės narys tikrai visa širdimi nori ne tik, (a) kad nereiktų laidoti mamos, senelio ar braškančio kaimyno iš antro aukšto, bet ir (b) kad visi mes išgyventume tą zarazą įmanomai minimaliai nukentėję – vaikai normaliai baigtų mokslo metus, vis dar būtų darbas, į kurį galėtume nueiti, ir kavinė pakeliui į tą darbą neužsidarytų, ir medikai nepalūžtų ir nereiktų žliumbti žiūrint į nevilties apimtus veidus tų, kurie bandys mus gelbėti. Ir kas dar įdomiau – neapykanta tikrai nepadeda nei vieniems – dirbti (ir tiems, kurie rūpinasi apsauga, ir tiems, kurie turi kažkaip priimti įstatymus, kad būtų kaip gauti tas išmokas, ir tiems, kurie tiesiogiai su zaraza kasdien susiduria ligoninėse), nei kitiems – išgyventi (ir tiems, kurie dalinasi virtuvės/darbo stalą su trim atžalom, ir tiems, kurie sėdi vieni namuose, nes klauso vaikų ir neina į parduotuvę, ir tiems, kurie nežino, ar prastova bus 70 ar 90 proc.).

Tai gal kažkaip baigiam, a?

Jei nėra kur dėti emocijų – įjunkit fantaziją (arba Facebooką), pvz. Nomeda Marčėnaitė rengia kasvakarinius karantininius nemokamus meno terapijos užsiėmimus #papaiŠėliojimai Mokėjimas piešti nebūtinas, noras išsaugoti sveiką protą ir išventiliuoti nerimą, baimes, pyktį ir frustracijas – labai pageidautinas.

Norit sukurti ką nors apčiuopiamo – jau rašiau, architektė Jurgita Jakubauskaitė sukūrė žiauriai efektyviai priglundančios trisluoksnės veido kaukės iškarpą, instrukciją rasite FB. Pati pasiuvo ir išdalino nemokamai kelis šimtus kaukių - dalį aš išvežiojau, ir man žiauriai patiko, kad mano svajonių lino užuolaidos tapo gyvybes gelbstinčiomis spalvotomis kaukytėmis suaugusiems ir mažiams.

Ir tam skyriau laiko ne todėl, kad, rupūs miltai (sukilo nervai – reiks vėl eit papiešt), Seimas nedirba – kaip su tokiu pasimėgavimu kartoja kas tik netingi (beje, tarp kovo 17 ir 31 dienos plenarinių posėdžių – vien mano komitete turėjome 4 pasitarimus ir posėdžius, dalyvavau keliuose nuotoliniuose tarptautiniuose ES parlamentarų pasitarimuose, neskaitant milijono kitų darbų).

Skyriau todėl, kad esu normalus žmogus ir darau viską, ką sugebu, ir norėčiau sugebėti daugiau.
Lygiai kaip visi aplink mane daro ką sugeba – savo tiesioginiuose darbuose ir šalia jų.

Aš taip džiaugiausi, kai pamačiau Mažvydo Jastramskio postą po to žiauraus dvylikos valandų gryno nervo posėdžių antradienį – galvoju bent vienas žmogus vėsaus vandens šliūkštelėjo ant tų draskynių kas labiau nekenčia Lietuvos. Bet kai ir vėl – kokį šimtatūkstantąjį kartą skaitau, kokie VISI Seimo nariai yra kalti – man kyla klausimas, o kai VISI (Prezidentai, Vyriausybė, parlamentarai, žurnalistai, medikai, piliečiai, kas nors) rodo pirštais į VISUS (Prezidentus, Vyriausybę, parlamentarus, žurnalistus, medikus, piliečius, ką nors) – tai ar mes visi esame tie niekšai? Ar ... tiesiog mums labai sunku?

Bet kai ir vėl – kokį šimtatūkstantąjį kartą skaitau, kokie VISI Seimo nariai yra kalti – man kyla klausimas, o kai VISI (Prezidentai, Vyriausybė, parlamentarai, žurnalistai, medikai, piliečiai, kas nors) rodo pirštais į VISUS (Prezidentus, Vyriausybę, parlamentarus, žurnalistus, medikus, piliečius, ką nors) – tai ar mes visi esame tie niekšai? Ar ... tiesiog mums labai sunku?

Ar man buvo skaudu, kad – mano požiūriu – valstiečiai neteisingai elgiasi skirstydami medikus į tikrus ir „bet kokias valytojas“? Labai skaudu. Nes infekcinėje ligoninėje mano palatą plovusi moteris tikrai ne mažiau rizikavo nei gydytojas. Ar man buvo skaudu, kad premjeras nuignoravo mūsų paruoštą pasiūlymą skirti lėšas medikų priedams nesužlugdant galimybės teikti paslaugas ir pagalbą ligoniams ir po karantino? Taip, labai. Ar man užverda kraujas perskaičius, kad respiratoriai bus skiriami tik IV kategorijos medikams – o skubią pagalbą teikiantys odontologai, intubuojantys pacientus reanimatologai ir kiti medikai, apsieis su kaukytėmis, nes matyt apsisaugos informuodami virusą „Žiūrėk, ministras sakė, kad Tu gali rodytis tik infekciniame priėmime, su siuntimu dėl COVID-19 įtarimo“? Akyse patamsuoja.

Bet tada galvoju, kad jei nenorime likti radioaktyviuose griuvėsiuose po toksiškos neapykantos bombos sprogimo – gal geriau ne trypti kojomis, o įrodinėti, kalbėtis, įtikinti, suburti. Nes visgi nepaisant to, kad vienas kitu pasitikime tris kartus mažiau negu danai – objektyviai žiūrint nesame psichozės ištiktų sociopatų būrys – taigi, daug šansų, kad netgi daromas klaidas galime ištaisyti įmanomai adekvačiomis priemonėmis. Nebūtina musės traiškyti kūju. Nebūtina užlieti neapykanta savo protų, ekranų ir visos Lietuvos.

Kaip sakė vienas mano tiriamasis prieš daugelį metų – užmušti labai lengva. Bet po to būna sunku...

Gal pamėgintume pamatyti vienas kitame žmogų, ir gal be mirties bausmės – rastume kitų būdų susitarti?