Net kritiški profesoriai ir teisės korifėjai užmerkia akis prieš faktą, kad Vyriausybė ekstremalią padėtį kartais painioja su nepaprastąja ir galbūt šen bei ten jau uzurpavo valdžią, ar net liaupsina Verygą ir daro antrąją visos Lietuvos karbauskizacijos bangą.
Kadų kada raiste prasmegę Verygos reitingai kyla virš pelkės. Nepaisant to, kad Didysis Koordinatorius kasdien tuščiai ir ilgai plepa, kartais meluoja ir nuolat išsisukinėja, netgi kaltina gydytojus koronaviruso užnešimu. Tauta ploja katučių jam ir Skverneliui, kad „stengiasi“.
Į šešėlį pasitraukęs Karbauskis pagrįstai trina rankas. Koronavirusas tautą, pasirodo, veikia geriau nei šimtatūkstantiniai nemokamos „Naisių žemės“ tiražai su Pirminyko pasakaitėmis apie gandrus Danijoje.
Tai – nenormalu, taip neturėtų būti! Grąžo rankas akyse tirpstančios pilietinės visuomenės adeptai. Bet ar tikrai? Kas tokio netikėto atsitiko?
Nieko nelogiško čia nėra. Toks elgesys – įprastas didelei daliai žmonių pavojaus akivaizdoje. Liaudiškai kalbant, dauguma žmonių, patyrę šoką, jei ir neprideda į kelnes, tai bent jau praranda galvą.
Taip atsitiko su antrąja Stalino garbinimo banga Rusijoje. Taip pas mus buvo su nostalgijos sovietų okupacijai banga, kilusia pereinant į laisvąją rinką, kai tūkstančiai Sąjūdžio rėmėjų, net buvusių Sibiro tremtinių, krito į Brazausko ir LDDP glėbį, įtikėję jų pasakėle apie sugrįžimą prie benzino po 0,4 rb ir daktarišką dešrą po 2,20.
Panašiai nutinka su banditų pagrobto žmogaus smegenimis. Įkaitas neretai pajunta pagarbą pagrobėjams, o būna, kad ir meilė prasirėžia. Išvaduotojams pagrobtasis ima jausti neapykantą. Tai, kas dabar dedasi tūkstančių žmonių galvose, gal ir ne tipiškas Stokholmo sindromas, bet mūsų situacija karantine – ne be šio psichologinio reiškinio bruožų.
Stovinčiam ant bedugnės krašto žmogui daug lengviau ten stovėti yra įtikėjus, kad valdžia – už jį aukščiau, o, būdama aukščiau, ji, be abejo, žino kažką toookio, kas ir jį išgelbės.
Vienintelė bėda – valdžios kritikai. Nuolat primenantys nemalonius faktus, nutraukiančius nuo Vyriausybės dieviškas faraonų togas, kritikai trukdo šoką patyrusiam žmogui gyventi išgalvotame futliare.
Jo troškimas – užkimšti burnas kritikams. Įtikinti, pirmiausia save, kad valdžios kritikai – tai kenkėjai, liaudies priešai. O didžiausi jų – netylintys apie tikrąją dalykų padėtį gydytojai, žurnalistai ir, žinoma, opozicija. Užvaldo kone mistinė mintis: jei tik pavyktų pasiekti, kad kritikai užsičiauptų, gyvenimas iškart – rožėmis klotas.
Prezidentas, regis, irgi priklauso tai pačiai kategorijai, kuri yra taip persigandusi, kad nebegali nei mąstyti, nei veikti.
Šalies vadovas, užuot buvęs, kaip jam priklauso, vienodai teisingas visiems, renkasi būti vienodai neteisingu visiems. Kaltina visus – ir Seimo daugumą, kuri pagal Karbauskio komandą paliko salę ir taip sužlugdė balsavimą dėl medikų algų didinimo, pandemijos akivaizdoje spjaudama medikams į veidą, ir opoziciją, kuri yra mažuma, taigi nieko realiai pakeisti negali.
Kadangi kritikos nutildyti vis nepavyksta, pasigirsta kitas patikrintas „gyventojų“ karo šūkis: „Vienybės!“
Vienybė čia reiškia ne valdžios tarimąsi su opozicija ir visų sričių profesionalais, o tik besąlygišką pritarimą visiems valdžios sprendimams. Net jei tai būtų idiotiškiausias, pvz., vienkartines medikų apsaugos priemones paversti daugkartinėmis. Arba įsakymas gydytojams meluoti, kad jie visko turi, kaip, bijodami Didžiojo Koordinatoriaus keršto, įsakinėja kone visų ligoninių vadovai.
Labiau pažengusieji vienybės lozungą modifikuoja į aukštesnio lygio demagogiją: „Pirma – pandemija, o paskui teisinė valstybė ir demokratija!“ Viską išsiaiškinsim, pakritikuosim, kai baigsis pandemija, sako iš pažiūros visai protaujantys žmonės.
Neturėtume tuo piktintis. Tai – irgi nieko naujo. Taip jau buvo. Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo tūkstančiai V. Landsbergio šalininkų, net dauguma Nepriklausomybės Akto signatarų kaip mantrą pusantrų metų kartojo: pirma – nepriklausomybė, o jau po to – demokratija.
Kodėl tada V. Landsbergio kaip velnias kryžiaus nekenčiantys Karbauskio-Skvernelio šalininkai kartoja tą patį? Gal, jei jau taip, teisi ta valdžios pasubinotė, kuri aistringai demaskuoja kritikus: „Čia gi pas mus visi labai protingi sėdėdami namie. Vietoje to, kad palaikytų, nekeltų panikos, jie tyčiojasi, bado pirštais kas ką blogai daro.“?
Kalbėjimas – sidabras, tylėjimas – auksas? Tyla – gera byla? Gal iš tiesų tyla – gera byla, jei jau tokie antipodai krizės akivaizdoje griebiasi to paties?
Mūsų gyvenimas yra gražus. Jame pilna magiškų pasikartojimų. Bet tyla, leidžianti pridengti pavojingą valdžios prigimtį, nėra nei gera byla, nei juolab auksas.
Tyla šiuo atveju yra tik gerais mažutėlių norais grįstas kelias į vergiją. Pirmiausia todėl, kad mes valdžią renkame ne stengtis, ne bent kažką daryti, o atsakingai dirbti, atsakyti už savo klaidas ir atsiskaityti mums už kiekvieną žingsnį. Čia ir dabar, ne kada nors artimiausiu metu.
Viešas proto vartojimas – laisvos tautos bruožas. Išjungei viešą proto vartojimą, o tai visada kritika, ir po laisvos tautos. Taip, kaip po 2000 m. atsitiko Rusijoj. Juk ne iškart ir ten taip nutiko.
„Pasiimk mane prie upės, panardink mane į vandenį, išmokyk mane būti tyliu“, apie visuotinį prisitaikymą komunizmo pabaigoje dainavo rusų dainininkas Grebenščikovas. Ką jis dainuoja dabar? „Dabar kiekviena daina – kaip teroristinis aktas“.
Prieš 30 m. turėjom naktinę partiją, kuri bandė surengti pučą. Dabar turim naktinį alkoholio ministrą. Kuris leidžia įsakymus naktimis ir nieko nesiteikia paaiškinti.
Prieš 25 m. turėjom majonezinę futbolo federaciją su Dirmeikiu ir Zimnicku. Futbolo tauta tylėjo. Dabar turime majonezinę nac. laboratoriją su Zimnicku, kurioje koronaviruso testas daromas kelis kartus kartus lėčiau nei kitose šalyse. Bet vis tiek tylėjimas – auksas?
Kažkada galvojom, kad demokratija gali palaukti. Dėl kilnesnių dalykų. Gal tik todėl dabar turim valdžią, kuri nesako visos tiesos apie dalykų padėtį? Kodėl tiek ilgai neleista testuoti visiems, kas gali? Kiek dienų užteks testų, reagentų, respiratorių ir kitų medikų apsaugų atsargų?
Kodėl mūsų gydymo įstaigose įsivyravo autocenzūra, kaip Rusijoj? Kodėl gydytojai, dirbdami be apsaugų, ligoninių vadovų verčiami meluoti, kad nieko jiems netrūksta, ir jie meluoja? Aukšto intelekto, itin išsilavinusių žmonių autocenzūra – baisiau už antrąją karbauskizacijos bangą.
Status quo mūsų šalyje – visų mylimas žaidimas. Kam čia kritikuoti, kam ką nors keisti, juk ir taip viskas neblogai einasi. Tu geras, ir tau bus geri. Aš netrukdau tavo bizneliui, tu – mano. Pinigų visiems užteks, tik nedraskykim vienas kitam akių.
Net tada, kai gydytoja rezidentė nutarė pasipelnyti iš Laisvės TV labdaros ir įkliuvo bandydama parduoti 100 medikams suaukotų kaukių, nestinga „vargšės mergaitės“ gynėjų. Kam reikėjo ją įvardyti? – dūsavo adekvatūs žmonės, net gydytojai.
Ar tai ne tas pats nelaisvo žmogaus bandymas apginti savo jaukų buvimą kameroje? Kur visada galima su prižiūrėtoju kaip nors susitarti – jei tik būsi geras ir skųsi slapta.
Taip, negalima paslydusio žmogaus terorizuoti, kaip tai darė mūsų fariziejai. Bet neįvardyti žmogaus, bandžiusio pasipelnyti iš labdaros medikams tokiu metu, tai jau atleiskit. Mūsų šalis maža, ir gandai apie šitą biznelį po poros dienų būtų pasklidę po Vilnių. Dauguma tų, kurie dabar dėl gydytojams gėdą užtraukusios medikės ašarėlę lieja, ką būtų šaukę? Visi jie vagys!
O įsivaizduojate, kaip šitą nutylėtą faktą prieš A. Tapiną būtų panaudojusi Naisija? Lakiausia vaizduotė netraukia.
Tiesa, nors ji ir išlaisvina, – baisiai sunkus akmuo; spaudžia. Tai negali pykti, kad jos negirdėti, tiesą apeiti trokšta net labai protingi ir padorūs žmonės.
Žmogus yra silpnas. Susidūręs su tokia situacija, kaip dabar, kai pats praktiškai nieko negali pakeisti, žmogus turi tik du kelius – arba pasikliauti Dievu, arba sudievinti valdžią. Laicistinės visuomenės atveju iš esmės lieka tik antras kelias.
Bet juk net juodžiausios krizės metu visada yra galimybė?
Teoriškai – taip. Labai gražiai ir tiksliai apie ją parašė prof. D. Pūras: „Problemų šaknys yra giliau. Jos taip giliai, kad daug kas pasakys „dabar tai jau tikrai ne laikas gilintis“. Nesutinku. Dabar tiek daug kalbame apie kaukes. Šiuo atveju pasakysiu taip: tai labai geras laikas nutraukti kaukes nuo iki šiol slapstytų sveikatos sistemos grimasų.“
Bet čia teoriškai. Praktiškai visuomenę ištikęs šokas – ne tas metas, kai galima būtų rezultatyviai nutraukti kaukes nuo veidmainių fizionomijų. Didesnei tautos daliai atsidūrus giliame nokdaune, kalti liks ne veidmainiai, o tie, kurie bandė nuplėšti veidmainiams kaukes. Antrosios visos Lietuvos karbauskizacijos bangos sėkmė yra tiesiog proporcinga koronaviruso sėkmei.