Visiems bent truputį vyresniems, kuriems jau tenka skaičiuoti namų ūkio pajamas bei išlaidas, ir be excelio lentelių aišku, kad nieko nedirbdami galėsime išgyventi tik labai trumpą laiką. Rusijoje Vladimiras Putinas tai pavadino atostogomis ir visą jų apmokėjimo naštą užkrovė darbdaviams. Lietuvos vyriausybė žada kompensuoti verslui atlyginimų mokėjimo per prastovą išlaidas. JAV prezidentas Donaldas Trumpas – tiesiog dalinti pinigus gyventojams. Tačiau karantino pasekmės visur panašios – politikai užšaldo visą ekonomiką, tikėdamiesi, kad kada nors ras būdų ją atgaivinti.
Pomirtiniu gyvenimu netikinčioje visuomenėje kriogeninis užšaldymas turtuoliams suteikia iliuziją, kad brangiai sumokėjus gali pavykti apgauti mirtį ir išsaugoti jų kūnus arba smegenis iki tų laikų, kol mokslas išmoks juos atgaivinti. Panašia iliuzija rėmėsi ir karantiną paskelbusi valdžia: pasiskolinsime pinigų, įliesim jų į šalies ekonomiką ir viskas atsigaus, tarsi užšaldymo nė nebūta.
Tačiau planas-chuliganas, gražiai atrodantis, kai premjeras Saulius Skvernelis mus bando guosti spaudos konferencijose, dūžta į šipulius išneštas iš tiesioginės transliacijos studijos į gatvę. Verslų, kurių veikla buvo sustabdyta, šeimininkai turi buhalterius, kurie moka skaičiuoti. Jei pajamos per vieną naktį sumažėjo iki nulio, jokios iš valdžios gautos kompensacijos nepadengs visų išlaidų. O tai reiškia tiesų kelią link bankroto. Ne tik jiems, bet ir jų partneriams, kurių sąskaitos liks neapmokėtos.
Pamatę, kokiu greičiu daugėja Užimtumo tarnyboje besiregistruojančių naujų bedarbių, politikai karštligiškai ieško kitų sprendimų.
Pasaulyje ne taip lengva rasti sėkmingų pavyzdžių, beveik visi kartoja tas pačias klaidas arba prisikuria dar daugiau problemų. Pakanka pažvelgti į Baltarusiją, kurios prezidentas Aleksandras Lukašenka laidė juokelius apie koronaviruso gydymą degtine ir darbu traktoriuje, nenutraukė net šalies futbolo čempionato, o beveik visas COVID-19 aukas apskaitydavo kaip mirusias nuo plaučių uždegimo. Penktadienį jis jau nurodė įtraukti į kovą su koronaviruso protrūkiu karo gydytojus, o galiausiai, nors ir pavėlavęs, vis tiek imsis skelbti karantiną.
Švedijos pavyzdys galėtų įkvėpti tikėjimo, kad daugmaž sėkmingai stabdyti užkratą įmanoma ir nenužudžius savo šalies ekonomikos. Tačiau sužinoti, ar švedų pasirinktas kelias buvo teisingas, galėsime tik pasaulinei pandemijai pasibaigus.
Lietuva bando ieškoti savo kelio aklinoje tamsoje apgraibomis – padidina testuojamų asmenų skaičių, o paskui pristabdo, kad susirgimų kreivė atrodytų plokštesnė ir jau būtų galima svarstyti karantino sąlygų švelninimą. Juk reikia suteikti viltį, kad kada nors tai pasibaigs.
Medikai sako, kad nuo koronaviruso galite prarasti skonį. Bet nemaniau, kad taip žiauriai, jog net ministras Aurelijus Veryga su kamufliažine uniforma ir juodais akiniais, kaip liudija „Baltijos tyrimų“ apklausa, pradėtų patikti abiejų lyčių Lietuvos moterims.
Nemylėti valdžios tokiu metu – didelė nuodėmė. Už tai mane feisbuke penktadienį jau išbarė kunigas disidentas Robertas Grigas. O kairiųjų pažiūrų filosofas Andrius Bielskis šią savaitę sukūrė visą teoriją, kaip sveikatos ministro kritika kenkia demokratijai: „Keikdami asmenį, mes neišvengiamai keikiame instituciją, o tai kenkia demokratijai. Juk demokratijoje piliečiai ne tik valdo vieni kitus pakaitomis, bet institucijos yra sukurtos piliečių ir jų labui“.
Karantino metu uždaryti verslai anksčiau ar vėliau atsigaus, bankrutavusius nupirks stipresni konkurentai, bet kartą palaidota demokratija gali ir neprisikelti. Juolab, kad tam yra visos prielaidos: išgyvenimo reikalais užsiėmusi visuomenė, liberalizmo mirtį pranašaujantys viešieji intelektualai, tariamą savo efektyvumą prieš Vakarus demonstruojantys autoritarinių režimų pavyzdžiai ir galiausiai – savi politiniai lyderiai, ne kartą garsiai svajoję apie policinės valstybės privalumus.
Kartojantiems, kad pasaulis po pandemijos jau nebebus toks, koks buvo, galima atsakyti, kad jis bus toks, kokio mes norėsime. Jeigu leisime Kinijai ir Rusijai diktuoti savo taisykles, jos tai būtinai padarys. Jeigu leisime mūsų politikams šluostytis kojas į Konstituciją ir žaisti uniformuotus Trečiojo Pasaulio diktatorius, jie pasinaudos tokia galimybe. Bet be mūsų nebylaus pritarimo ar bent susitaikymo su tariama neišvengiamybe tai nebus įmanoma.