Tie vyrai – Markas Geistas-Ozas, Krisas Paronto-Tantas, Johnas Tiegenas-Tigas, Jackas Silva, Dave‘as Bentonas-D. B. ir Tyronas Woodsas-Ronas – vedami pareigos jausmo, atliko nepaprastus drąsos ir didvyriškumo reikalaujančius darbus, siekiant išvengti didesnės tragedijos.

Amerikiečių žurnalisto, Bostono universiteto profesoriaus Mitchello Zukoffo knyga „13 valandų. Islamo teroristų ataka Bengazyje“ – sukrečianti narsių vyrų, kurie priešinosi teroristų atakai Bengazyje, istorija.

Šis kūrinys – asmeniškas liudijimas apie tai, kas nutiko per trylika valandų vykusį liūdnai pagarsėjusį išpuolį.

„13 valandų“ knygoje pasakojama apie naktinės atakos Bengazyje įvykius, apgaubtus paslapties ir kupinus nesutarimų. Ji įtraukia į veiksmo kupiną istoriją apie herojus, kurie vienas dėl kito bei savo tautiečių ir šalies paaukojo sveikatą ir gyvybę.

Pratarmėje autorius rašo: „Knyga paremta išskirtiniais pasakojimais iš pirmų lūpų: čia aprašomas kruvinas užpuolimas, tragiškos netektys ir didvyriški poelgiai Jungtinių Valstijų valstybės departamento specialiosios misijos valdose ir gretimoje CŽA (Centrinės žvalgybos agentūros) bazėje Bengazyje, Libijoje, nuo 2012 metų rugsėjo 11-osios vakaro iki kitos dienos ryto. […]

Pagrindinis šios knygos šaltinis – penki gyvi išlikę apsaugos kontraktininkai, vadinamieji operatoriai, sureagavę į netikėtą Bengazio diplomatinės atstovybės ataką, vadovavę kontratakai ir gelbėję Valstybės departamento personalą bei CŽA bazės gyventojus. Dėl privatumo ir saugumo buvo pakeisti keli vardai, tačiau visi aprašymai ir informacija, net ir asmeniška, yra tikra.“

Pagal M. Zukoffo knygą 2016 m. pastatytas filmas „13 valandų: slaptieji Bengazio kariai“ („13 Hours: The Secret Soldiers of Benghazi“).

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

2012 metų rugsėjo 11-ąją, antradienį, vos tik prasidėjus dienai, Bengazis pabudo nuo muedzinų kvietimo fajr maldai, nuaidėjusio per visą seną miestą.

– Allahu Akbar! – skelbė jie. – Ashadu anna Muhammadan Rasool Allah! Hayya ‘ala-s-Salah!

Pirmoji iš penkių kasdienių religingų musulmonų maldų suskambo ir nutilo. Netrukus virš horizonto pakilo saulė. Po kelių minučių, 6.43 val., trys vyrai automobiliu su Libijos policijos ženklais sustojo žvyruotoje gatvėje šiaurinėje JAV diplomatinės atstovybės pusėje.

Diplomatinės atstovybės teritorija prieš 2012 m. rugsėjo 11 d.
Foto: Leidykla "Briedis"

Vienas vyras, apsivilkęs policininko uniformą, užlipo į antrą nebaigto statyti pastato aukštą šalia restorano „Venezia“, iš kurio atsivėrė vaizdas į atstovybę. Ant jo uniformos buvo Libijos vyriausiosios saugumo tarybos (VST) skiriamieji ženklai. Tai milicijos brigadų sąjunga, subūrusi elementarias policijos pajėgas neramiame mieste. Kiti du vyrai liko laukti užvestame automobilyje. Ant jo buvo matyti VST ženklai, išpiešti Libijos sukilėlių – raudona, juoda ir žalia – spalvomis.

Statybvietėje iš aukščiau uniformuotas vyriškis aiškiai matė, kas dedasi už sienos diplomatinėje atstovybėje. Jis įžiūrėjo pastatus ir įtvirtinimus, taip pat Christopho pilį, vilą, kurioje miegojo ambasadorius Chrisas Stevensas. Vyras regėjo ir vėliavos stiebą, ant kurio pusiau nuleista visą dieną plevėsavo Amerikos vėliava, pagerbianti vienuoliktąsias Rugsėjo 11-osios metines. Tai, ką matė, vyras nufilmavo mobiliuju telefonu.

Prieš ambasadoriaus vizitą diplomatinio saugumo agentai paprašė, kad visą parą, kai Stevensas viduje, prie atstovybės sienų budėtų pažymėtas VST automobilis. Paprastai atvykę į atstovybę, VST pareigūnai prisistatydavo vietiniams samdytiems apsaugininkams. Tačiau nei libių sargybiniai, nei amerikiečių diplomatinio saugumo agentai neturėjo informacijos, kad tą rytą turi apsilankyti VST, juo labiau slapta fotografuoti teritoriją.

Operatoriai turėjo du žodžius, skirtus apibūdinti nepažįstamus žmones, fotografuojančius slaptas vietas be leidimo ar įspėjimo: „sekimas“, norint surinkti informaciją, ir „žvalgyba“, siekiant įgyti taktinio pranašumo. Amerikiečių diplomatinės atstovybės sekimas kėlė nerimą, bet sureaguoti į tai buvo galima elgiantis taip pat: stebint nustatyti nepažįstamojo tapatybę ir kėslus. Žvalgyba kėlė daugiau rūpesčių, mat galima tikėtis puolimo – karinių ar kovos veiksmų.

Degantis pastatas JAV diplomatinėje atstovybėje Bengazyje 2012 m. rugsėjo 11 d. naktį.
Foto: Leidykla "Briedis"

Apsaugininkas libis iš „Blue Mountain“, dirbęs ankstyvojoje pamainoje, pastebėjo fotografą ir pro atstovybės vartus išėjo su juo pasikalbėti. Susidūręs su neginkluotu sargybiniu, vyras VST uniforma išsigynė darantis ką nors bloga ir, grįžęs į automobilį, išvažiavo su dviem savo bendrais ir nuotraukomis.

Net ir prieš pasirodant įtartinam fotografui Stevensas visą dieną rengėsi praleisti atstovybėje, kad per Rugsėjo 11-osios metines netaptų gardžiu kąsneliu visiems, prijaučiantiems „Al Qaeda“ ar puoselėjantiems bet kokius antiamerikietiškus jausmus. [...]

Devintą valandą vakaro žvyruota gatve už atstovybės sienų netikėtai privažiavo automobilis – pikapas „Toyota“ su VSC policijos skiriamaisiais ženklais. Pikapas sustojo šalia pagrindinių C1 vartų, bet vyrai viduje liko sėdėti kur sėdėję, nebandydami susisiekti nei su libiais apsaugininkais, nei su kuo nors kitu iš atstovybės. VSC automobilis pajudėjo praėjus keturiasdešimčiai minučių po atvykimo.

Gali būti, kad automobilis trumpai buvo sustojęs dėl to, jog per ambasadoriaus viešnagę amerikiečiai VSC prašė saugoti juos visą parą. Kita tikimybė buvo daug niūresnė: toks pasirodymas galėjo būti susijęs su paslaptinguoju fotografu, tą rytą atvažiavusiu panašiai ženklintu automobiliu. Gal tai visai nesusiję – arba tai buvo ženklas. Bemaž tuo pačiu metu, kai VSC pikapas pasitraukė nuo atstovybės, pasigirdo šūviai ir sprogimai.

Pro atstovybės pagrindinių vartų įėjimą pėstiesiems ėmė plūsti keli tuzinai vyrų, šūkaujančių arabiškai ir į orą šaudančių Kalašnikovo automatais. Galiausiai jų susirinko daugiau nei šešiasdešimt. Kai kurie buvo barzdoti, kai kurie švariai nusiskutę. Vieni dėvėjo juodus marškinėlius ir kamufliažines kelnes, kiti – džinsus ir baltus ar spalvotus marškinius.

Buvo apsivilkusių ir taktines, karinio stiliaus liemenes. Buvo ir dėvinčių plevėsuojančius naktinius marškinius. Kai kurie nešėsi racijas. Vieni buvo jauni ir liekni, kiti – apkūnūs ir pagyvenę. Keli iš jų veidus dengė skaromis, bet dauguma nesislėpė.

Užpuolikai nedėvėjo jokių skiriamųjų ženklų, ir nė vienas amerikietis nematė, nei kur jie susirinko, nei kada atkeliavo iki vartų. Buvo aišku tik viena – jie tryško įprastu noru įbauginti amerikiečius Specialiosios misijos teritorijoje. O gal ir dar blogiau.

Atstovybės teritorijos vaizdai po atakos
Foto: Leidykla "Briedis"

Kas atidarė vartus, neaišku, bet atsakomybė krito ant „Blue Mountain Libya“ apsaugininkų pečių. Pagal kai kuriuos liudijimus, ginkluoti užpuolikai pagrasino beginkliams sargybiniams, ir šie iškart pasidavė. JAV vyriausybės ataskaitoje numatyta tikimybė, kad „prastai apmokyti“ vietiniai apsaugininkai paliko pėsčiųjų įėjimą atvirą, „vos tik pamatę užpuolikus, o patys pabėgo“.

Nėra įrodymų, kad „Blue Mountain“ apsauga buvo susidėjusi su užpuolikais, bet tikriausiai jie buvo nekompetentingi. Kaip nurodyta ataskaitoje, „jie jau anksčiau buvo palikę neužrakintus vartus“.

Viską komplikavo dar ir tai, kad stebėjimo kamerų monitorius sarginėje prie pagrindinių vartų buvo sugedęs, o naujos kameros, atsiųstos į atstovybę, dar nebuvo įtaisytos.

Įbėgus užpuolikams, trys ginkluoti Vasario 17-osios milicijos nariai ir penki neginkluoti „Blue Mountain Libya“ apsaugininkai pabėgo į pietus ir rytus teritorijos viduje. Pasitikėti libių apsaugininkais, kad šie įjungs signalizaciją, perspės diplomatinio saugumo agentus ir kovos priekinėje gynybinėje linijoje, buvo klaida – jie pabėgo iš savo postų, neatlikę darbo.

Tamsoje libiai nulėkė į valgyklos ir TOC pusę, kur, kaip žinojo, ras geriau pasiruošusius ir apsiginklavusius diplomatinio saugumo agentus. Kai kurie iš atstovybėje dirbančiųjų, regis, lėkė ir nulėkė iki pat galinių vartų, atsiveriančių į Ketvirtąjį žiedinį kelią.

Knygos „13 valandų. Islamo teroristų ataka Bengazyje“ viršelis
Foto: Leidykla "Briedis"

Pagrindiniai vartai buvo atidaryti, sargybiniai dingę, tad užpuolikai nesutiko jokio pasipriešinimo. Jie nesulaikomai suplūdo į išpuoselėtą sklypą. Įsiveržę atstovybėn, užpuolikai kone iškart užėmė teritoriją, nesulaukę nė vieno šūvio, paleisto į jų pusę.

Nuo šios akimirkos buvo aišku, kad jų veiksmai buvo taktinio planavimo, galbūt paremto žvalgyba, ir oportunistinio siautulio derinys. Užpuolikai pagriebė dvidešimties litrų degalų bakus, sustatytus prie naujo, dar neįrengto generatoriaus šalia Vasario 17-osios kareivinių prie pat pagrindinių vartų. Dyzelinu aplaistę kareivinių pastatą ir du automobilius, stovinčius greta, juos padegė. Oranžinėms liepsnoms ir aitriems dūmams spriegus į naktinį dangų, užpuolikai nulėkė į atstovybės centrą – C vilą.

Viloje, savo kambaryje, Seanas Smithas šurmulį išgirdo nuo pirmų akimirkų. „Šūdas, – parašė jis savo žaidimo draugams. – Šūviai.“

Alecas Hendersonas, diplomatinio saugumo agentas, TOC tvarkantis dokumentus, irgi išgirdo šūvius bei sprogimą. Nusileidus saulei, agentai kartais girdėdavo papliūpas ir fejerverkus, bet šie suskambo daug arčiau nei įprastai. Hendersonas pasitraukė nuo stalo ir nuėjo prie TOC lango, bet pamatė tik smėlio maišus, sukrautus lauke.

Grįžęs prie stalo, jis pažvelgė į didelį monitorių, kuris vienu metu nespalvotuose langeliuose rodė tuzino kamerų, išmėtytų po visą teritoriją, vaizdą. Jis įsižiūrėjo į ekrano langelį, rodantį, ką filmuoja kamera prie pagrindinio įvažiavimo.

Po kelių sekundžių ekranas parodė šešiolika–dvidešimt ginkluotų užpuolikų, į atstovybės teritoriją besiveržiančių pro pagrindinius vartus. Bent du iš jų nešėsi paklodės dydžio vėliavas – vieną baltą ir vieną juodą, aprašinėtas arabiškai.