Taigi žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“ Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo.
Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau.“
Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų.
Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ Jie šaukė: „Barabą!“ Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“
Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“
Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“
O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti. (Mt 27, 15–26)
Pasirinkimas, kurį Pilotas pasiūlo miniai, siejamas su papročiu Perėjimo šventės proga išleisti iš kalėjimo vieną kalinį, kurį turi pasirinkti minia.
Pirmajame mūsų eros amžiuje Barabas buvo populiarus aramėjiškas vardas, reiškiantis „sūnus tėvo“ (sudurtinis iš „bar“ ir „abbā“).
Taip Evangelijos tekste slypi ir teologinė mintis: pasižymėjęs nusidėjėlis Barabas / tėvo sūnus paleidžiamas, o vienatinis Tėvo Sūnus atiduodamas nukryžiuoti, kad tas pirmasis išties taptų Tėvo sūnumi.
„Taip pat ir jus, mirusius nuodėmėmis ir kūno neapipjaustymu, Dievas atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 13–14).
Vadinasi, paskutiniame šios Evangelijos sakinyje – „Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti“ – mes galime vietoj žodžio „Barabą“ įrašyti savo vardą.