Ilgai sirgęs, bet, laimei, pasveikęs premjeras jiems netinka. Netinka ne todėl, kad ne kompetentingas. Ir ne todėl, kad jam trūksta ryžtingų veiksmų ar tvirtesnio žodžio. Ne. Savo leksika jis beveik neatsilieka nuo buvusios prezidentės, bet skirtingai nuo jos premjeras S. Skvernelis viešai žmonių neįžeidinėja ir nežemina.
Apskritai, žmonių žeminimas, įžeidinėjimai nėra Vakarų kultūros reiškinys. Jis nėra būdingas ir krikščionybei, propaguojančiai meilę ir užuojautą artimui bei silpnesniam žmogui. Tai greičiau iš baudžiavos atėjęs ir komunistiniais laikais žemesniuose visuomenės sluoksniuose bei sovietinės biurokratijos elgesyje įsitvirtinęs dalykas. Aukštesnes pareigas užimančio viršenybiškumo ar tariamo savo protingumo demonstravimas.
Deja, jo neįstengia atsisakyti ir dalis jaunesnių bei Vakarų kultūrą tarsi jau turinčių pažinti influencerių ar net aukštas pareigas valstybėje užimančių asmenų.
Žmonių žeminimo ir įžeidinėjimų kultūra yra įsitvirtinusi Rusijos propagandinėse laidose. Ypač kai jose kalbama apie Rusijos oponentus, Ukrainą ir jos vadovus. Neturėtume sekti jų pavyzdžiu, bet kažkodėl daliai visuomenės ji artimesnė nei vakarietiška.
Tačiau grįžkime prie lyderystės.
Parlamentinėje respublikoje pirmuoju smuiku valstybėje įprastai griežia ministras pirmininkas. Tai nėra Lietuvos išradimas, bet europinė tradicija, sąmoningai ribojanti vieno asmens valdžią ir sauganti ją nuo galimo piktnaudžiavimo valdžia.
Mūsų Konstitucija būtent premjerui, priklausomam nuo Seimo daugumos, o ne prezidentui numato daugiau galių.
Prieš 30 metų nepriklausomybę paskelbusiame parlamente, rengiant Konstituciją, virė aršūs ginčai dėl būsimo prezidento galių išplėtimo ar dėl jų apribojimo.
Stipraus prezidento, pavyzdžiui, tokio kaip Prancūzijoje, šalininkų buvo panašiai tiek pat, kiek ir priešininkų.
Kiekvienam prezidentui, kaip ir kiekvienam Vyriausybės nariui, dera prisiminti, kad jo valdžia yra ribota. Savo valdžia prezidentas turi dalytis su Seimu ir Vyriausybe, o Vyriausybė ir Seimas – su prezidentu. Tai turėtų žinoti ir tauta, ir ypač žmonės, formuojantis tautos nuomonę.
Kuo didesnė yra darna tarp šių trijų valdžios institucijų, tuo sėkmingesnis yra prezidento ir visos valstybės darbas.
Valdo Adamkaus prezidentavimas būtent tai ir patvirtina. Prezidentas V. Adamkus, kaip vakarietiškos kultūros žmogus ir valstybininkas, niekada nesiskundė, kad jam trūksta galių. Ne galios, surašytos įstatyme, o asmeninis pavyzdys ir autoritetas, komandos kompetencija suteikia prezidentui moralines galias, kurias tauta įvertina kaip sėkmingą lyderystę.
Krizių metais žmonėms labiausiai reikia dvasinių bei moralinių lyderių, kurie savo asmeniniu pavyzdžiu, konkrečiu darbu, o ne galių demonstravimu rodytų išeitį iš krizės, vienytų bei solidarizuotų tautą. Tokių lyderių Lietuva turi. Nebūtinai jie yra politikai. Galbūt jie yra gydytojai, mokytojai, merai, žurnalistai, ūkininkai, verslininkai...
Kuo daugiau mes turime lyderių įvairiose gyvenimo srityse, tuo mažiau mums reikia vieno išskirtinio, o tuo labiau autoritarinio, pavyzdžiui, tokio kaip Vengrijos premjeras Orbanas ar Baltarusijos prezidentas Lukašenka.
Istorija mums primena, kad autoritariniai lyderiai, dominavę tarpukario Europoje, greičiau pagilino krizes nei padėjo iš jų išsivaduoti.