Taigi, teisingas, tas posakis. Tačiau, drįstu teigti, jis yra neišbaigtas, besiprašantis papildymo teiginys. Mat velniai – chaoso, betvarkės, žalos nešėjai – mūsų tyko visur ir visada. Jie pasislepia ne tik smulkmenose, niekniekiuose, bet ir vidutinio masto bei gigantiškuose reiškiniuose.
Atitinkamai ir pasalose tūnojantys velniai nėra vienodo „ūgio“ ir „svorio“. Jei velnias pasislėpęs smulkmenoje, jis bus mažiukas velniukas, jei jis tūno nacionalinio ar net globalinio masto reiškinyje jis, tikėtina, yra blogio milžinas – juodasis Titanas.
Kaip ne kartą esu rašęs ir sakęs, didieji velniai, blogio gigantai slypi ne detalėse, bet mūsų gyvenimo filosofijose, pasaulėžiūrose. Turiu omenyje ne tiek asmenines pažiūras, kiek visos visuomenės mastu išpažįstamus, kultivuojamus bei galios centrų apačioms primetamus požiūrius.
Logika čia paprasta – jei šalis ar, tarkim, tarptautinė organizacija laikosi ydingos pasaulėžiūros ir ji šia pasaulėžiūra grindžia savo elgesį, tas elgesys yra ydingas. Galų gale tie ydingi veiksmai sukelia milžinišką žalą, chaosą ir griūtis. Nes veiksmai yra ne vietinio, bet nacionalinio ar net tarptautinio masto. Vadinasi ir neigiamos pasekmės bus mamutinės apimties.
Ryškių istorinių pavyzdžių turime pakankamai. Bene ryškiausi iš jų – bolševizmas ir fašizmas. Abi šios tarptautiniu mastu išpažintos ideologijos buvo milžiniško griovimo pažintinis, galima pasakyti ir sudėtingiau – kognityvinis, variklis. Tos praktinės destrukcijos pasekmė – milijonai žuvusių žmonių, gigantiški socialiniai ir materialiniai nuostoliai. Tai buvo didelių, labai didelių velnių darbas.
Šiandien gyvename dar vienos pasaulinės krizės sąlygomis. Rodos, dar taip neseniai žmoniją nusiaubė 2009 metų finansų krizė, o dabar pasaulis kenčia nuo pandemijos ir jos sukeltos panikos. Tai neišvengiamai virs, jau mūsų akyse virsta, pasaulinio masto ekonomine krize.
Klausimas – kodėl tos krizės tapo įmanomos ir kodėl jos taip dažnai kartojasi? Kokie velniai slypi už milijonų žmonių gyvenseną griaunačių destabilizuojančių reiškinių? Ar čia tik mažų velniukų išdaigos ar blogio gigantų darbas. Ką dar gali mums iškrėsti pragaro jėgos?
Pateiksime savąją atsakymo versiją. Kiti laisvi pasiūlyti savąsias. Manome, kad minėtos krizės kilo dėl ydingo visuomeninės tikrovės supratimo, dėl to, kad pasaulio elitas vadovaujasi individualizmo (moksle jis vadinamas metodologiniu individualizmu) paradigma. Joje pateikiamas dalinis, amputuotas, mandrai kalbant, redukuotas tikrovės vaizdas, kuriame nėra vietos bendruomeniškumui, bendrąjam gėriui ir kurioje dalis pateikiama kaip visuma. Tikrovėje jis yra, bet individualizmo filosofijoje tėra individas su savo egoistiniais poreikiais.
Kaip tik dėl tokio amputuoto pasaulio suvokimo žmonija buvo nepajėgi numatyti grėsmingų įvykių, juos diagnozuoti, suformuoti atitinkamą strategiją ir sukaupti reikiamus išteklius jų neutralizavimui. Prastas pasiruošimas tiems šokams lėmė, kad globalinė reakcija į abu – finansinį ir pandeminį – šokus buvo gerokai vėluojanti ir silpna.
Vienas iš tokios neadekvačios reakcijos paaiškinimų galėtų skambėti taip: ligšiolinėje globalinio saugumo sampratoje per daug dėmesio buvo skiriama kariniam saugumui ir per mažai kitoms saugumo dimensijoms. Vos ne visas dėmesys buvo nukreiptas į karinę konfrontaciją ir į ekonominius karus tarp šalių ir civilizacijų. Pandemijų pavojus buvo ignoruojamas. Kaip ir jos sukeltos panikos grėsmė. Tai tik vienas iš amputuoto mąstymo pavyzdžių, kai nagrinėjama ne visuma, bet dalis. Ir ta dalis traktuojama kaip visuma.
Pandemija mums prikišamai baksnoja – šiandien beveik neegzistuoja nekarinių grėsmių suvaldymo tarptautiniai režimai. Nei JTO, nei TVF, nei Pasaulio sveikatos organizacija nėra tie galios centrai, kurie turėtų pakankamus išteklius ir įgaliojimus procesą valdyti pasauliniu lygiu.
Pakeliui galima paminėti ir Europos sąjungos „centro“ bejėgiškumą. Kai Briuselis skelbia savo antikrizinį finansinių priemonių paketą ir čia pat prideda, kad pagrindinė finansinių išteklių dalis turi ateiti iš nacionalinių valstybių finansinių resursų, pradedi suvokti, kaip toli ES iki tikros federacijos ir kokie atitrūkę nuo tikrovės buvo europinio federalizmo šūkiai.
Kai pandemijos pakirsta Italija prašo kitų ES šalių pademonstruoti realų solidarumą ir kai tas prašymas lieka praktiškai be atsako, savo oda imi jausti euroskepticizmo bangos kilimą. Tai galima pavadinti ir dezintegracija arba antiintegracija.
Nesant veiksmingų europinio solidarumo režimų, nacionalinės valstybės Europos Sąjungoje susikoncentravo į savo vidinius išteklius ir kiekviena iš jų bando „išplaukti“ pavieniui. Aišku, kad Vokietija turi didesnius išteklius nei, tarkim, Ispanija, todėl ji gali tikėtis ddidesnės sėkmės tiek kovojant su virusu, tiek įveikiant su tuo virusu susijusios ekonominės krizės pasekmes. Bet individualios, izoliacionistinės šalių pastangos „išplaukti“ iš situacijos pavieniui bus stiprus smūgis aižėjančiam kontinentinio solidarumo fundamentui. Beveik visi supranta šias pasekmes, bet beveik nieks nesuvokia giluminių šio proceso priežasčių.
Giliau pažvelgus, darosi aišku, kad ne tik Europa, bet ir visas pasaulis gyvena bendrybių tragedijos sąlygomis – nesugebame palaikyti bendrystės, solidarumo režimų gyvybingumo ir dėl to yra sutrikę bendrojo gėrio, kitaip tariant, viešųjų gėrybių – tokių, kaip teisingumas pačia plačiausia to žodžio prasme, kūrimo procesai. Padėties tragizmas pasireiškia ir tuo, kad mums nesiseka bendromis jėgomis neutralizuoti bendrąjį blogį. Tokį, kaip pandemija ar globali finansų krizė.
Šiuo metu dažnai tenka skaityti, kad po šios krizės pasaulis bus kitoks. Sutinkame su tuo, bet nesam tikri, kad tas pasaulis būtinai bus geresnis. Juk tam, kad vyktų pažanga, judėjimas gerovės link, reikia ne tik pripažinimo, kad padėtis yra bloga. Reikia ir adekvataus supratimo, kokia linkme reikia judėti, kokį pasaulio modelį mes norime įgyvendinti. Šiandien, dominuoja kriticizmas ES, globalių institucijų adresu, tačiau labai trūksta konstruktyvių, konceptualių pasiūlymų, kaip padėtį galima būtų keisti pozityvia linkme.
Jei tie pasvarstymai vyks ir sprendimai bus priimami amputuotos individualistinės pasaulėžiūros pagrindu, esminių teigiamų permainų po krizės nei ES, nei globali lygiu laukti neverta. Bendrybių tragedijos istorija tęsis, didieji velniai tęs savo destruktyvų darbą. Krizės neįveiksime vadovaudamiesi filosofija, dėl kurios dominavimo ta krizė ir kilo.
Kol kas ta tiesa nėra įsisamoninta. Todėl padėtis labai primena tarybinės sistemos žlugimo išvakares, kai tuometinė nomenklatūra nebuvo pajėgi suprasti tarybinės paradigmos ydingumo ir ją peržiūrėti iš esmės.
Žmonija turi ieškoti paradigminių alternatyvų individualistinei gyvenimo filosofijai. Ir tokia alternatyva egzistuoja. Tai – holizmas (moksle jis vadinamas metodologiniu holizmu). Šios paradigmos rėmuose pateikiamas ne amputuotas, – be solidarumo, be viešojo gėrio, – bet sisteminis, visuminis tikrovės paveikslas.
Tame paveiksle vietos yra ne tik rinkai, konkurencijai, bet ir viešiesiems reikalams, valstybei, viršalstybinio valdymo institucijoms. Holistinėje saugumo koncepcijoje kalbama ne tik apie karinį, bet ir apie informacinį, teisinį, ekologinį ir t. t. saugumą.
Kaip ilgus metus paradigmines visuomenės mokslų problemas nagrinėjęs tyrėjas savo mokslinėse publikacijose ir publicistikoje esu argumentavęs, kad holizmas yra išsigelbėjimo filosofija, kurios rėmuose galima formuluoti tvarios nacionalinės raidos, taisyklingos europinės integracijos, rinkos evangelizmo nedeformuotos globalizacijos strategijas.
Deja, teksto apimtis neleidžia to padaryti čia. Bet juk diskusija, tikiuosi, dar tik prasideda. Be to, ir publikacijos holizmo klausimais šiais laikais yra visiems prieinamos. Maniškės taip pat.