Paskutinė mano nuomonė (asmeninė nuomonė – straipsniui taikomi šiek tiek kiti kriterijai) apie ES elgesį su Italiją neatitiko tos „vienintelės tiesos“. Taigi sulaukiau daug „pastabų“, „epitetų“ ir pan. (aš čia labai mandagiai išsireiškiau, tie, kurie juos skyrė man – nebuvo tokie (bet kas neleidžiama jaučiui, galima „evrokomjaunuoliams“). Vis dėlto, atsižvelgiant, kad tema sukėlė tiek audrų, drįsiu pratęsti ją.

Pradėkime nuo italų. Nuotaikas Italijoje geriausiai atspindi kolegos Pauliaus Jurkevičiaus tekstai, bet pabandykime ir mes įsivaizduoti tokią hipotetinę situaciją: vasario antroje pusėje Lietuvos rytinėje dalyje paplinta „žaliųjų žmogeliukų virusas“, kaip reaguoja Europos Komisija?

Niekaip, išplatina pranešimą apie tai, kad didžiajai daliai Lietuvos gyventojų aplinkosauga yra svarbiausias klausimas ir pasikviečia Gretą Thunberg (beje, jei nežinojote, jos komunikacija Briuselyje rūpinosi buvusi įtakingos lobistinės įmonės, veikusios atsinaujinančios energetikos verslo naudai, atstovė).

Lietuva, apeliuodama į ES solidarumą, kreipiasi į valstybes-nares pagalbos. Ir ką? Nieko (italai, bent pradžioje, nieko nesulaukė).

Kaip elgiasi kaimynai? Uždarinėja sienas, taip sustabdo būtinų priemonių logistiką.

Kaip elgiasi, tarkim, galingiausia ES valstybė – Vokietija? Uždraudžia prekių eksportą (italų atveju – medicininė įranga, Lietuvos atveju, hipotetiškai, – sviediniai).

Ką daro ta pati Europos Komisija? Toliau kalba apie „žaliąjį susitarimą“, „žiedinę ekonomiką“ ir kitas svajones, o „žaliųjų žmogeliukų virusas“ nusineša vis daugiau gyvybių. Taigi, kaip jaustumėtės jūs tokioje situacijoje? Tuo labiau, kad po Europą sklandytų kalbos, jog patys esame kalti – reikėjo daugiau dėmesio patiems skirti gynybai (italai sulaukė tokių kaltinimų dėl sveikatos apsaugos sistemos) ir viruso suvaldymui.

Tiesa, po maždaug mėnesio Europos Komisija prabudo ir dabar atsiraitojusi rankoves žada dalinti pinigus, kuria grotažymes ar skaito itališką poeziją. Tačiau italų pavyzdys parodo, kad ES nelabai turi gebėjimų laiku reaguoti į krizes.

Toks eurobiurokratų užsidarymas sąlygoja ypač siaurą mąstymą ir susikoncentravimą į patį procesą, visiškai nereaguojant į aplinkybes. Būtent todėl, kai koronavirusas pradėjo įsisiautėti Europoje, Europos Komisija toliau tarsi užsikirtusi plokštelė kartojo „žaliasis kursas“, „žaliasis kursas“...
Evaldas Labanauskas

Galbūt galima kaltinti „nevykėlius“ italus, „autoritarinį“ Budapeštą, „euroskeptišką“ Varšuvą ar kitas valstybes-nares, kurios pamiršo ES solidarumo ir ėmėsi vienašališkų veiksmų. Tačiau kur buvo Briuselis? Kodėl Europos Komisija nesiėmė aktyvių veiksmų suvaldyti situacijos, tarpininkauti pačioje krizės pradžioje.

Dabar Komisija giriasi, kad pristatė „žaliųjų juostų“, skirtų prekių laisvam judėjimui užtikrinti, rekomendacijas. Tačiau, kur buvo Komisija, kai austrai ėmė riboti sienos su Italija kirtimą, o tada šiuo pavyzdžiu pasekė kitos ES šalys (pvz., lenkai net nepraleido grįžtančių į tėvynę lietuvių – ES piliečių)? Ar tikrai nebuvo galima išsaugoti vieno pamatinių ES principų – laisvo asmenų ir prekių judėjimo?

Taip, Komisijos naudai galima pasakyti, kad sienų kontrolė yra valstybių-narių kompetencija, kaip ir didele dalimi sveikatos apsauga. Bet tai atskleidžia kitą ES bėdą – eurobiurokratų užsidarymą savo kompetencijų ribose, o už jų – „nors ir tvanas, čia ne mūsų kompetencija“.

Toks eurobiurokratų užsidarymas sąlygoja ypač siaurą mąstymą ir susikoncentravimą į patį procesą, visiškai nereaguojant į aplinkybes. Būtent todėl, kai koronavirusas pradėjo įsisiautėti Europoje, Europos Komisija toliau tarsi užsikirtusi plokštelė kartojo „žaliasis kursas“, „žaliasis kursas“...

Ir tai ne pirmasis atvejis, kai Europos Komisija nesugebėjo laiku išlįsti iš savo eurobiurokratinio kiauto. Tuoj po Naujųjų metų „geopolitine“ save mėgstanti vadinti Europos Komisija pramiegojo krizes Sirijoje ir Libijoje. Tada sekė pabėgėlių krizė, kurią Briuselis irgi buvo linkęs ignoruoti, bet dėl Graikijos ir kitų ES šalių spaudimo, turėjo sureaguoti.

Kitas klausimas – kiek galima sėkmingai tarpininkauti ir padėti valstybėms-narėms surasti kompromisą, jei neturi jokio politinio svorio?

Taip, dabartinė Ursulos von der Leyen Komisija yra silpna. Tai pasimatė dar formuojant pačią Komisiją, kai į pirmininkės prašymą atsiųsti dvi kandidatūras tik kelios valstybės tinkamai sureagavo.

Dabartinė Ursulos von der Leyen Komisija yra silpna. Tai pasimatė dar formuojant pačią Komisiją, kai į pirmininkės prašymą atsiųsti dvi kandidatūras tik kelios valstybės tinkamai sureagavo.
Evaldas Labanauskas

Kai buvo atmesta Prancūzijos komisarės kandidatūra, Emmanuelis Macronas tiesiogine to žodžio prasme išsityčiojo iš U. von der Leyen, kuri tyliai (t. y. „be komentarų“) nurijo jo žodžius.

Koronaviruso krizė tik patvirtino, kad šita Komisija neturi jokio politinio svorio (leisiu sau pagalvoti, kad jei Komisijos vadove vis dėlto būtų tapusi Dalia Grybauskaitė, Komisijos svoris ir elgesys būtų visiškai kitoks, nors nesu didelis jos „fanatas“).

Apibendrinant, turime politiškai neįgalią, biurokratinę ir savo procesuose paskendusią Europos Komisiją ir tai kelia daugiau klausimų ne tik dėl tolesnio ES gebėjimo pabaigti gesinti koronaviruso krizę, bet reaguoti į ateinančias krizes. Būtent, nuo to priklausys, kaip toliau vystysis ES projektas.

Ne, nesu visiškas pesimistas ir nesakau, kad artimiausiu metu laukia ES žlugimas – to neleis tie patys eurobiurokratai, tie patys pinigų iš Briuselio gaunantys „euroskeptikai“ Rytų Europoje ar ES privalumus išnaudojantis verslas Vakarų Europoje.

Tačiau anksčiau aptartos priežastys sąlygos, kad ES valstybėms-narėms bus vis sunkiau surasti kompromisą, ypač kalbant apie pinigus (jau dabar, kai dalijamasi koronavirusui skirtus milijonus, – tai aiškiai matosi), procesai dar labiau strigs, Briuselio burbulas bus dar atgrasesnis eiliniams piliečiams, o visą tai suteiks naują kvėpavimą antieuropietiškiems judėjimams.

P.S. Žodį „evrokomjaunuoliai“ kildinu iš kažkada populiaraus termino „evroremontas“ ir „komjaunuoliai“ – asmenys, kuriems egzistuoja tik vienintelė tiesa – partijos linija, o visus, drįstančius tuo abejoti, vadina „liaudies priešais“ ir pan.