Romas Lazutka. Milijardai dar tik pažadas verslui, o žmonių skurdas jau čia

Vyriausybė, paskelbusi verslo gelbėjimo priemones, nustebino žadamos pagalbos dydžiu – 5 milijardai daro įspūdį. Sveikintinas ryžtas neleisti ekonominės suirutės, nes skurdas tik sustiprina epidemijų poveikį. Būtų šaunu, jei... Jei tas pažadas nebūtų buvęs įdėtas į lupas, kurios visai neseniai skelbė milijardą milijonui.

Kokie numatyti keliai, kuriais tie milijardai eis iki konkrečių žmonių, kad sulaikytų nuo nedarbo bei nuskurdimo ir tuo pačiu vartojimo palaikymu lengvintų įmonių dalią? Tie keliai – per bankus ir įmones, subsidijos joms.

Tačiau jau pilna verslininkų nusiskundimų, kad bankai dėl paskolų nesileidžia į kalbas ir prisimenama analogiška 2008 m. krizės situacija.

Nepamiršta ir 2008 m. krizės darbo rinkos istorija. Darbdaviai šimtams tūkstančių darbuotojų sugebėjo įpiršti sprendimus išeiti iš darbų savo noru ir netekti išeitinių išmokų. Net ir ekonominio klestėjimo metu dalis algų vis tiek buvo išmokama vokeliuose paslėpus nuo valstybės. Kaip tikėti, kad dabar nebus paslėpta dalis subsidijų ir neišmokėta darbuotojams?

Jau darbdavių lobistai nesnaudžia, kai vienos įmonės užsidaro ir bus minios bedarbių, jie tiekia darbo kodekso pataisas, kad likusiems darbuotojams galėtų užkrauti 12 val. darbo dieną.

Teisinga vyriausybės įmonėms iškelta sąlyga – iš valstybės subsidijomis gautus pinigus išmokėti algoms. Tačiau kas pajėgs kontroliuoti tos sąlygos vykdymą? Darbo rinkos kontrolės institucijos, pirmiausia, Darbo inspekcija ir Užimtumo tarnyba gauna naujas užduotis, jų vaidmuo nematytai išauga stebėti, kad antikriziniai pinigai pasiektų tikslą.

Didelė abejonė, ar jos turi tam pajėgų. Darbo inspekcija dešimtmečius bando, bet nepajėgi bent kiek apriboti darbdavių savivalę. O štai Užimtumo tarnyba ar ne prieš pusmetį gyrėsi, kad už keliasdešimt tūkstančių pakeitė ne tik pavadinimą, bet ir visą veiklą.

Žiūrime, kaip joje stebima ir visuomenei pristatoma padėtis viruso paralyžiuojamoje darbo rinkoje. Tarnybos tinklapio rubrikoje „atviri duomenys“ vienintelis duomuo – „Informacija ruošiama“. Ačiū! Sulaukėme viruso testavimo, kada sulauksime ir darbo rinkos testų duomenų?

Jei ekonomikos gelbėjimo milijardų kelias eis per bankus ir verslus iki algas prarandančių darbuotojų, jis dar neprognozuojamai tolimas ir mažai patikimas, o reali pagalba žmonėms neapibrėžta.

Valdžia turi atverti kuo daugiau kelių, kad pagalba eitų tiesiogiai labiausiai nukentėjusiems žmonėms ir kiek įmanoma šalinti tarpininkus, kurių rankos visada lipnios subsidijų pinigams.

Kol kas tik viena aiški ir jau veikianti priemonė – ligos draudimo išmokos. Nuo pat karantino paskelbimo palengvintas jų gavimas – mokama namuose prižiūrint net ir sveikus vaikus, o tiesiogiai kovojantiems su virusu pakeltas išmokos dydis.

Tai, ko gero, taikliausia krizės metu įvesta priemonė. Ir paradoksas, kad ji iš dešimtmečiais kritikuotos ir laidotos „Sodros“.

Tačiau to nepakanka. Nedelsiant reikalinga įjungti nedarbo draudimo pajėgumus. Krizių metu paprastai lengvinami reikalavimai pretendentams į nedarbo išmoką, ji didinama, o mokėjimo laikas ilginamas. Taip darė daug šalių 2008 m. krizės metu. Gaila, bet ne Lietuva ir šimtai tūkstančių ją paliko.

Reikėtų pasimokyti bent iš savo klaidų ir nedelsiant plėsti galimybes naudotis nedarbo draudimo išmokomis. Juk akivaizdu, kai masiškai užsidarinėjamos darbo vietos, įtarinėti, jog bedarbis vengia darbo ir jį kietai kontroliuoti – tik administracinių išteklių švaistymas.

Ir ką daryti žmogui, kuriam jau karantino pradžioje baigiasi 9 mėnesiais apribotas išmokos mokėjimas, o ekonomikoje kaip tyčia naujų atleidimų banga? Į tokį radijo klausytojos bedarbės klausimą už darbo rinką atsakinga viceministrė nukerta, kad nėra ko dejuoti, yra ir dabar laisvų darbo vietų...

Ką daryti žmogui, kuriam jau karantino pradžioje baigiasi 9 mėnesiais apribotas išmokos mokėjimas, o ekonomikoje kaip tyčia naujų atleidimų banga? Į tokį radijo klausytojos bedarbės klausimą už darbo rinką atsakinga viceministrė nukerta, kad nėra ko dejuoti, yra ir dabar laisvų darbo vietų...

Romas Lazutka

Kitos šalys priima logiškus sprendimus – pratęsti išmokos mokėjimą, mokėti ją net sumažėjus darbo krūviui ir algai kai visai dar neprarastas darbas. Tai leistų žmonėms išgyventi kol darbo rinkos raida po epidemijos ir ekonominės krizės pasuks kita kryptimi.

Ir vis tik nedarbo draudimo išmokos neaprėpia visų, o dalis net ir dirbančiųjų šeimų skursta. Neužmirškim, kad net rekordinio ekonomikos pakilimo metu Lietuva buvo skurdo rekordininkė. „Delfi“ užsakytų „Sprinter“ tyrimų duomenys dar iki krizės rodė, kad jei lietuviai staiga netektų nuolatinio pajamų šaltinio, apie 20 proc. iš savo turimų santaupų negalėtų išgyventi nė mėnesio, o dar beveik 30 proc. galėtų apsirūpinti vos 1–2 mėn.

„Eurostat“ skelbia, kad apie net 50 proc. lietuvių neturi net 350 eurų nenumatytoms išlaidoms. O socialinė pašalpa pasiekia tik apie porą procentų gyventojų.

Ką toms minioms daryti, kai jau pirmosios karantino dienos sutrikdė atsiskaitymus ir pasipylė ir nenumatytos išlaidos? Daugeliui žmonių su tuščiomis sąskaitomis kaip pasityčiojimas skamba patarimas iš anksto ilgam apsirūpinti ir izoliuotis.

Į atšiauriausio skurdo zonas turi būti plečiama socialinė parama. Deja, bet maksimalų socialinės pašalpos dydį šiems metams valdžia sugebėjo padidinti tik trimis eurais – iki 125 eurų. Sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti apima tris puslapius.

O prisiminkime dar ir savivaldybių lenktynes taupyti socialinės paramos išlaidas.

Iki šiol Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pajėgė tik prašyti savivaldybes to nedaryti. Įstatymo pataisa, neleidžianti paramos vargšams lėšomis kamšyti kitas skyles, jau turėtų būti Seime. Taip pat ir padidinanti išmokas, palengvinanti jų skyrimo sąlygas.

Ar tikrai šiuo metu reikia, kad pretendentas į socialinę paramą vaikščiotų į Užimtumo tarnybą įrodyti, kad nevengia užsidirbti? Ar sprendžiant paremti žmogų teisinga težiūrėti į jo pajamas, kurios buvo prieš tris mėnesius kai karantinas jas nukirto per kelias dienas?

Pagaliau gal epidemija padės daugiau kam ir visuomenėje pripažinti, kad nedarbas ir skurdas nėra laisvas pasirinkimas ir atskiro individo yda. Verslininkai turėtų suprasti, kad kiekvienas valstybės euras, sumokėtas tiems jūsų paniekinamai vadinamiems „pašalpiniams“ čia pat bus atneštas jums patiems.

Tai sąžiningiausia parama jūsų verslui ir tai nepalyginamai mažiau iškreipia laisvos rinkos principus nei subsidijos jums.

Taigi, svarbu ne tik paskelbti penkių milijardų žinią, nemažiau svarbu, kad jie neklaidžiotų šunkeliais.