Išbandymai ir mirtinos grėsmės gali suvienyti tautą, bet tik tuomet, jeigu užtrunka ne ilgiau kaip vieną savaitę, o priešas – aiškiai atpažįstamas ir parodomas pirštu. Koronavirusas – ne toks, jo plika akimi nepamatysi, o laukimas stebint nesibaigiantį grėsmingų žinių srautą sekina ir bukina.
Jį atnešti ir jus užkrėsti gali kiekvienas sutiktas žmogus.
Kiekvienas yra potencialus priešas, o galbūt net jūsų žudikas. Štai iš kur tiek neapykantos slidininkams. Iš pradžių šiuo žodžiu vadinti lietuviai, kovo pradžioje grįžę iš Šiaurės Italijos kurortų. Paskui jis jau tapo bendriniu neatsakingai keliavusių po pandemijos apimtą pasaulį ir parvežusių į tėvynę užkratą mūsų bendrapiliečių vardu.
Neapykantos feisbuke ir naujienų portalų komentaruose savaitę karūnavo premjeras Saulius Skvernelis, kvestionavęs neklusnių karantinuotų parvykėlių teisę vadintis žmonėmis. Miniai tai patiko. O kas norės ginti už mokesčių mokėtojų pinigus viešbučiuose apgyvendintus, peiliais besišvaistančius agresyvius parvykėlius? Žmogaus teisės šitoje šalyje visada buvo labiau keiksmažodis, o ne konstitucinė vertybė.
Daugėjant užsikrėtusiųjų, tokių priešų rasis vis daugiau. Jau šią savaitę pasipylė siūlymai uždaryti mirčių nuo koronaviruso Lietuvai padovanojusią Ukmergę. Didžiojo maro laikų demonai sugrįžta –ar ilgai truks, kol sulauksim žinių, kai kaimynai užkratą pasigavusią šeimą užkals namuose, o kokia nors dar sveikųjų gyvenvietė perkas kelius ir šaudys medžiokliniais šratais bei strėlėmis į kiekvieną svetimąjį?
Solidarumas darbe dar įsivaizduojamas, kol visi drauge sutaria susimažinti algas ir išnaudoti sukauptas atostogas, kad įmonė išgyventų. Bet prasidėjus atleidimams jį neišvengiamai keičia pyktis, o po bankroto lieka tik pagieža.
Skolinti milijardai padės išgyventi didžiausiems ir stipriausiems, o mažieji verslai, veikiantys išnuomotose patalpose, vienu vyriausybės sprendimu praradę visas pajamas nežinia kokiam laikui, spaudžiami paskolų, mokesčių ir būtinybės mokėti algas, sproginės kaip muilo burbulai. Net jei skolų išieškojimai bus atidėti, tai sukels nemokumo grandinę, galiausiai pasieksiančią net ir karantino nesustabdytas įmones bei bankus. Jei Lietuva neišdrįs nukopijuoti Donaldo Trumpo siūlomo „pinigų iš sraigtasparnio“ paramos modelio, karantinas gali tapti baisesniais už pačią ligą vaistais.
Ilgiausiai atsilaikys kaimas – ariantis, sėjantis ir melžiantis karves, kol ofisų planktonas drebėdamas stebi iš namų šeštą per dieną Aurelijaus Verygos spaudos konferencijos transliaciją. Iš tėvų pensijų ir socialinių pašalpų gyvenantiems provincijos pijokėliams didžiausia nelaimė – sumažėjusi kontrabandinių baltarusiškų rūkalų pasiūla.
Ir kad pensijų gavėjai neiškeliautų į Dausas pirma jų.
Ruduo po karantino neatneš žadėtojo palengvėjimo, nes praskolinta, susipriešinusi ir pikta Lietuva į Seimo rinkimus eis ne rinktis geriausią šalies atgaivinimo planą, o keršyti. Verygai ir Skverneliui, nežinia kur dingusiam Prezidentui, savo miesto merui, bankrutavusiam darbdaviui, į eilę laukti pagalbos pastačiusiems medikams, konservatoriams, kurie ir šiaip už viską kalti net tada, kai nebūna valdžioje, slidininkams, žydams, Amerikai ir Kinijai. Ir dar dviratininkams. Virusiniu greičiu dauginsis laidojantieji liberaliąją demokratiją, kapitalizmą, Europos vienybę ir patį Lietuvos valstybės projektą, o sutrikę tradicinės partijos dar nebus mums paruošę paprastų ir įtikinamų atsakymų į visus pokarantininės depresijos iššūkius.
Kol visa tai dar neatėjo, likę vieni su artimaisiais, kurių jau greitai galime netekti, sustingome laukime. Bene geriausiai ta būsena pavaizduota Larso von Triero režisuotos „Melancholijos“ pabaigoje, kai su žeme neišvengiamai susidursianti planeta artėdama užpildo visą dangaus platybę.