Verta būti išmintingais, padaryti išvadas ir pasimokyti iš esamos situacijos įgyvendinant vieną iš gyvybiškai svarbiausių šalies infrastruktūrinių projektų – išėjimą iš Maskvos valdomos elektros sistemos ir sinchronizaciją su kontinentiniais Europos tinklais.
Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad atėjus 2025 metams, kaip numatyta, iškilmingai galėsime perkirpti projekto pabaigos juostelę. Nemanau, kad galime būti tuo užtikrinti. Ar tikrai šiuo metu yra atlikti visi namų darbai?
Dėl sinchronizavimo projekto eigos iš esmės jau yra sutarta su visoms susijusiomis šalimis ir pasirašytas penkiašalis susitarimas tarp Vilniaus, Rygos, Talino, Varšuvos ir Briuselio, suplanuotos papildomos elektros perdavimo linijos, susitarta dėl dar vienos jungties su Lenkija (tai bus povandeninis kabelis, nutiestas Baltijos dugnu) ir pradėta rengtis elektros tinklo stabilumą palaikančių prietaisų prijungimui.
Sutarta dėl šimtų milijonų eurų ES dalinio finansavimo ir baigiami galutinai sutvarkyti bendros elektros rinkos segmentai. Atrodo, kad galima būtų pilnu tempu ruoštis 2025 metais atsijungti nuo rusiškos elektros sistemos.
Jei neatkreipėte dėmesio, šiame visame paveiksle trūksta vieno esminio elemento – nuosavos elektros gamybos. Be savos, patikimos ir kontroliuojamos elektros gamybos apie išėjimą iš rusiškos sistemos ir atsijungimą iš BRELL žiedo nesvajokime.
Primenu, kad Lietuva pastaraisiais metais stabiliai, apie du trečdalius elektros energijos, importavo iš kaimyninių šalių ir nors šiuo metu sparčiai plėtojama vėjo ir saulės energetika ji negali patikimai, kontroliuojamai ir nepertraukiamai gaminti elektros energiją.
Žvelgiant iš Lietuvos ir jos piliečių pozicijos, atrodo logiška, kad šią paskutinę ir esminę spragą turėtų užpildyti mūsų visų valstybės valdoma energetikos įmonių grupė „Ignitis grupė“. Būtent jai yra priskirta atsakomybė už šios valstybės elektros energijos gamybos vystymą, tačiau taip nėra ir progreso šioje srityje nesimato.
Dar daugiau, vyksta priešingi procesai. Dešimtys milijonų šios valstybinės bendrovės eurų išplaukia iš šalies ir investuojama į užsienyje esančius elektros generacijos įrenginius. Be to, ne mažiau „Ignitis grupės“ lėšų permetama į šilumos ūkį ir atliekų deginimą, nors su tuo puikiai galėtų susitvarkyti savivaldybių įmonės, privatus kapitalas ar užsienio investuotojai. Reikėtų tik paskelbti tarptautinį konkursą – norinčiųjų eilė būtų ilga.
Kodėl taip elgiasi mūsų energetikos flagmanas? Akivaizdu, kad „Ignitis grupė“ renkasi tas sritis, kurios pačiai įmonei garantuoja didesnį pelną, o ne strateginę naudą Lietuvos valstybei. Matant tokį įmonės vadovybės ir jos vienintelio akcininko, Finansų ministerijos, požiūrį susirūpinimą kelia planai skubiai ir nesitariant su visuomene įvykdyti „Ignitis grupės“ dalinį privatizavimą.
Planuojama, kad po viešo akcijų išplatinimo, privataus kapitalo dalis įstatiniame kapitale sudarys maždaug 30 proc. Problema ne tai, kad būtų dalinai privatizuota „Ignitis grupė“, o tai, kad privatūs investuotojai tik dar labiau sustiprins įmonėje vyraujančią nuostatą – svarbiausia generuoti kuo didesnį pelną ir mokėti kuo didesnius dividendus.
Kodėl privatiems investuotojams turėtų rūpėti Lietuvos valstybės strateginiai tikslai labiau nei dabartiniam akcininkui, formaliai atstovaujančiam Lietuvos valstybę? Kodėl jie turėtų rūpintis savos elektros gamybos, taip reikalingos sinchronizacijos projektui, vystymu, jeigu kituose versluose ar kitose šalyse gali uždirbti didesnį pelną?
Labai svarbu, kad dar prieš pradedant privačių investuotojų pritraukimą, Vyriausybė apsispręstų, ar „Ignitis grupė“ bus tvirtai įpareigota vystyti Lietuvai žūtbūtinai reikalingą elektros gamybą? O gal tikimasi, kad laisva rinka pati tuo pasirūpins? Deja, šiandien į šį klausimą nėra aiškaus atsakymo.
Galų gale ir investuotojai turi iš anksto žinoti didžiojo akcininko, Lietuvos valstybės, nuostatą, ar „Ignitis grupė“ privalo prisiimti atsakomybę už Lietuvos sinchronizacijos su Europa projekto sėkmę, investuojant į trūkstamus elektros gamybos pajėgumus. Be aiškaus atsakymo į šį klausimą būtų neatsakinga ir lengvabūdiška planuoti privačių investuotojų pritraukimą į „Ignitis grupę“.
Noriu pabrėžti, kad nepasisakau prieš privatų kapitalą energetikos sektoriuje, tačiau esu tikras, kad šalies energetikos įmonės turėtų būti privatizuojamos skaidriai ir tinkamai pasiruošus tokiam procesui, iš anksto užtikrinus strateginių valstybės tikslų įgyvendinimą ir diskutuojant su visuomene. Būtent šių principų nesilaikymas praeityje ir privertė Lietuvos valstybę už šimtus milijonų eurų atpirkti visos eilės privatizuotų įmonių elektros, dujų sektoriuose akcijas.
Dėl kažkada neapdairiai ir neatsakingai sudarytų šilumos ūkio nuomos sutarčių tarp savivaldybių ir privataus verslo atstovų gyventojai mokėjo nepagrįstai dideles sąskaitas už šilumą. Dėl to nuomos sutartys buvo pripažintos nenaudingomis ir savivaldybių iniciatyva buvo nutrauktos arba nebepratęstos.
Kitaip sakant, kvieskime privačius investuotojus į energetikos bendroves, tačiau prieš tai sąžiningai atlikime savo namų darbus, įvertinkime praeities klaidas ir – svarbiausia – neužmirškime šalies strateginių interesų.