Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“

Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“

Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“

Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“

Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta.

Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.

O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“

Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ Jėzus pravirko.

Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“

Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“ Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį.

Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“

Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule.

Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. (Jn 11, 19–45)

Lozoriaus prikėlimas Evangelijoje pagal Joną yra paskutinis ženklas prieš Jėzaus kančią ir prisikėlimą. Pirmasis ženklas duotas Kanos vestuvėse, kai Jėzus vandenį pavertė vynu (Jn 2, 1–11). Po to, vėl Kanoje, išgydytas vieno valdininko sūnus, gyvenantis Kafarnaume (Jn 4, 46–54).

Prie Betzatos maudyklės Jėzus išgydo paralyžiuotąjį (Jn 5, 2–15). Dykumoje pamaitina žmonių minią penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis (Jn 6, 1–15).

Praeitą sekmadienį skaitėme, kaip Jėzus sugrąžina regėjimą aklam nuo gimimo žmogui, kurį siunčia į Siloamo tvenkinį nusiplauti akių (Jn 9, 1–40). Ir štai šiandien paskutinis, septintas, ženklas – Lozoriaus prikėlimas iš mirties.

Įdomu, kad šios Evangelijos autorius, nurodydamas stebuklą, vartoja žodį „ženklas“. Ženklas yra tarsi rodyklė, atskleidžianti tai, kas paslėpta, rodanti Jėzaus tapatybės esmę.

Matydami Jėzų, pasotinantį minią dykumoje, suprantame, kad jis yra „gyvybės duona“. O kai matome jo išgydytą neregį, suprantame, kad jis yra „pasaulio šviesa“.

Taip ir pasakojime apie Lozoriaus prikėlimą randame pagrindinius Jėzaus žodžius, ištartus Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25).

Išties pasakojime vyrauja gyvenimo tema. „Jei būtum čia buvęs“ (Jn 11, 21. 32), – abi seserys, susitikusios Jėzų, kalba apie tą patį.

Jėzus ir mirtis – tokios nesuderinamos sąvokos, jog seserys net neįsileidžia minties, kad, Jėzui esant, galima numirti. Lozorius – tikrojo gyvenimo, kurį Jėzus suteiks visiems jį tikintiems, ženklas.

Tačiau pastebime ir šio didingo ženklo ironiją: Jėzaus gyvenimo dovana Lozoriui patį Jėzų veda į mirtį (Jn 11, 46–53).

Po šio didingo Jėzaus ženklo vyriausieji kunigai sušaukė savo tarybą ir nusprendė jį nužudyti; taip pat nusprendė nužudyti ir Lozorių, kuris buvo gyvas Kristaus dieviškumo įrodymas.

Iš tiesų čia atskleidžiama tiesa, koks giliai žmogiškas ir visiškai dieviškas yra Jėzus. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių šios dienos šv. Mišių „Dėkojimo giesmėje“ Bažnyčia skelbia:

„Jis, būdamas tikras žmogus, verkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo ir, būdamas tikras amžinasis Dievas, jį prikėlė. Jis, pagailėjęs žmonijos, išganymo paslaptimis ir mus veda į naują gyvenimą.“

Ėjimas į naują gyvenimą prasideda dabar. Žodžiai: „Nuriskite akmenį!“ (Jn 11, 39) pasigirsta kasdien.

Tai, kas mumyse mirę, kas labiau ar mažiau paslėpta mūsų pasąmonėje, mūsų tamsiosiose kertelėse ar mūsų esybės „kape“, skleidžia mirtį aplink mus.

Mes smerkiame ir žeminame kitus, norėdami pasirodyti geresni už juos; atsisakome išklausyti tuos, kurie kitokie, ir taip įskaudiname juos.

Visas šis ardantis ir naikinantis elgesys kyla iš slaptų mūsų esybės kertelių, kurios yra mirusios, pūva ir dvokia, kurių mes nenorime nei matyti, nei pripažinti.

Jėzus atėjo tam, kad įžengtų ten, kur blogas kvapas, kad atidarytų tai, kas užrakinta, išgydytų, kas ligota, kad grąžintų į gyvenimą tą, kuris miręs:

„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20).

Jėzus savo Dvasia beldžiasi į mūsų baimių, depresijų ir egoizmo duris, kad išeitume į šviesą, į gyvenimą, kad nuo mūsų nukristų aprišalai ir mes atrastume savo tikrąjį veidą, kad eitume prisikėlimo keliu ir neštume meilę į savo šeimas, bendruomenes, pasaulį.