Pastarosios savaitės pakeitė mūsų istorijos eigą. Neabejotina, kad koronavirusas ir kovos su juo eiga turės ne tik ekonominių, bet ir socialinių ar net moralinių pasekmių tiek mums, tiek visam globalioje kovoje įstrigusiam pasauliui. Pasaulis, kokį mes pažinojome, nebegrįš.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu reikia saugoti ne tik perkrovą patiriančias sveikatos apsaugos sistemas, prekių tiekimo grandines, staigų vartojimo nuosmukį patiriančias ekonomikas, bet ir kiek mažiau matomus, tačiau žymiai svarbesnius dalykus.

Turime saugoti demokratiją, visuomenės pasitikėjimą institucijomis, pilietiškumą, jautrumą įvairių pažeidimų akivaizdoje, žmogiškumą.

Didžiausią iššūkį šiems nematomiems, tačiau visuomenės audinį nuo irimo stabdantiems dalykams meta ekstremalios situacijos būtinybės, ribojimai, nuolatinė įvykių kaita ir, blogiausia, pamažu įsigalintis susitaikymas ir nejautrumas.

Savo knygoje „Baimės monarchija“ žymi amerikiečių filosofė Martha C. Nussbaum yra gerai apibendrinusi jauseną, kuri ištinka savo pažeidžiamumą supratusį žmogų, nebepasitikintį pasauliu, jo tvarkingumu ir pamažu tampantį tik savimi besirūpinančiu narcizu.

„Viena vertus, aš jaučiuosi bereikšmis ir manau, kad Visata manimi nebesirūpina“, – rašo M. C. Nussbaum. „Kita vertus, aš esu visko karalius ir visi turi rūpintis būtent manimi“, – priduria ji.

Krizės akivaizdoje dalis žmonių akivaizdžiai slysta į tokią būklę, kurioje ir deklaruojamas bejėgiškumas, situacijos katastrofiškumas, o čia pat reikalaujama, kad būtų visomis priemonėmis ginami jo ir tik jo interesai – sveikata, ramybė, finansinė gerovė.
Krizės akivaizdoje dalis žmonių akivaizdžiai slysta į tokią būklę, kurioje ir deklaruojamas bejėgiškumas, situacijos katastrofiškumas, o čia pat reikalaujama, kad būtų visomis priemonėmis ginami jo ir tik jo interesai – sveikata, ramybė, finansinė gerovė.
Paulius Gritėnas

Dalis socialinių tinklų ir naujienų portalų komentatorių su neslepiamu pasitenkinimu sutiko naujienas apie griežtas priemones, taikomas parvykstantiems bendrapiliečiams. Jų pasitenkinimą kėlė tai, kad tariamai mažiau atsakinga visuomenės dalis sulaukia bausmės.

Iš tiesų, toks spontaniškas žmonių izoliavimas, netestuojant ir nežinant, ar izoliacija nesukurs tik dar didesnio koronaviruso židinio, nei kiek nepagerino situacijos ir net galimai sukėlė didesnę grėsmę.

Bet daliai žmonių tai leido perkelti savo pyktį ir nerimą į apribotą žmonių grupę. Savotiškai sutramdyti ir nubausti kažką, kas įkūnija tą juos supančio pasaulio neapibrėžtumą ir pavojų.

Visi tie raginimai bausti, kontroliuoti, nebeįsileisti, užrakinti ar net šaudyti kyla ne tik iš paprasčiausios neapykantos.

Juose slypi ir pasimetusiojo rauda. Noras, kad viskas būtų tvarkinga ir nuspėjama, kad kasdienybė vėl sugrįžtų į apvaldytą ir patogią formą.

Kad vėl būtų galima saugiai piktintis kokiomis žaliomis rodyklėmis ar globaliomis, bet mus mažiau paveikiančiomis problemomis.

Štai todėl sugrįžtančių ir pažeidžiamų žmonių grupės suvaldymas staiga išjudino tas mases, kurios ir šiaip nepasižymi jautrumu žmogaus teisių problematikai. Nepasižymi jautrumu, aišku, diplomatiškas apibrėžimas tų, kurie ragina mušti, šaudyti ar „įvesti tvarką“.

Žmogaus teisėms ir laisvėms grasinančią situaciją sukėlė Sveikatos apsaugos ministro ir šiuo metu Ekstremalių situacijų grupės vadovo Aurelijaus Verygos sprendimas bei neapgalvotas savivaldos institucijų įgyvendinimo procesas.

Aš neabejoju A. Verygos geranoriškumu, tačiau jo veikime pasigendu itin svarbaus faktoriaus. Medikų ir kitų su virusu kovojančių valstybių rekomendacijomis griežtai sekantis ministras už šių rekomendacijų nemato svarbiausio – žmogiškumo.
Visi tie raginimai bausti, kontroliuoti, nebeįsileisti, užrakinti ar net šaudyti kyla ne tik iš paprasčiausios neapykantos. Juose slypi ir pasimetusiojo rauda. Noras, kad viskas būtų tvarkinga ir nuspėjama, kad kasdienybė vėl sugrįžtų į apvaldytą ir patogią formą. Kad vėl būtų galima saugiai piktintis kokiomis žaliomis rodyklėmis ar globaliomis, bet mus mažiau paveikiančiomis problemomis.
Paulius Gritėnas

Trečiadienį spaudos konferencijoje ministras jau sušvelino toną ir prabilo apie padarytas klaidas ar su visuomenę neaptartus svarbius klausimus. Bet net ir tada pasirinkimą jis formulavo nepalikdamas jokios erdvės abejonei: arba apribotos žmogaus teisės, arba natūrali atranka.

Suprask, arba susitaikykite su pažeidimais prieš jūsų laisvę, arba prisiimkite atsakomybę už pažeidžiamas grupes ištiksiančias mirtis.

Bet situacijos ekstremalumas nėra pakankama sąlyga nustumti į šoną žmogaus teises, įgyvendinimo lankstumą, bent trumpas diskusijas atskirose žmonių grupėse, kurias paliečia griežti ribojimai.

Dabar ministras ir jo grupės nariai primena tą vaiką, kuris paniškai gelbėja skęstantį kačiuką, bet gelbėjimo procese jį taip suspaudžia, kad kačiukas lieka gyvas, bet sužalotas paties vaiko rankos.

Panašia grubia maniera apie į Lietuvą atvykstančius žmones atsiliepė ir premjeras, spaudos konferencijos metu pareiškęs, kad „kai kurių negalima žmonėmis pavadinti“. Krizės ir ilgo karantino akivaizdoje tai labai pavojinga retorika, nustumianti dalį visuomenės į paraštes.

Taip, visi suprantame, kad tam tikra dalis grįžusių emigrantų elgiasi nebūtinai adekvačiai, kartais piktybiškai neklauso reikalavimų, tačiau tokia aukščiausių valdžios institucijų pateisinama segregacija įskels tik dar didesnę ugnį ir supriešins tuos pačius žmones, iš kurių vėliau reikalaujama vienybės ir pasitikėjimo valdžia.

Viena ranka žmonės braukiami nuo stalo ir deklaruojamas jų nežmogiškumas, kita – kviečiama susitelkimui ir būti „vieningiems kaip kumštis“.

Dar keisčiau tai, kad visuomenės pasitikėjimą bandoma nusipirkti į Vyriausybės spaudos konferencijas kviečiant visuomenės žinomus veikėjus – trečiadienį ten pasirodė popkunigas Algirdas Toliatas, o ketvirtadienį – lenktynininkas Benediktas Vanagas.
Taip, visi suprantame, kad tam tikra dalis grįžusių emigrantų elgiasi nebūtinai adekvačiai, kartais piktybiškai neklauso reikalavimų, tačiau tokia aukščiausių valdžios institucijų pateisinama segregacija įskels tik dar didesnę ugnį ir supriešins tuos pačius žmones, iš kurių vėliau reikalaujama vienybės ir pasitikėjimo valdžia.
Paulius Gritėnas

Jų prakalbos buvo skirtos paremti institucijas ir Vyriausybės taikomas priemones. Viena vertus, noras atkreipti visuomenės dėmesį suprantamas. Kita vertus, to imamasi pigiausiomis priemonėmis, kviečiant apologetiškai kalbančius visuomenėje žinomus asmenis, kurie neturi tiek daug kompetencijos, bet gerina valdžios įvaizdį ir legitimuoja galimus sprendimus.

Ryškiausias perspėjimas, kurį galima išskaityti visuose epidemijų kronikininkų aprašymuose, nuo Prokopijaus iš Cezarėjos, aprašančio VI amžiuje Bizantiją nusiaubusį marą iki XX amžiaus Ispaniškojo gripo atsiminimų – žmogiškumo praradimas.

Įsiaudrinusi ir nerimaujanti visuomenė kupina baimių, pykčio ir linksta link žemiausių savo instinktų. Tikroji politinė lyderystė – demonstruoti žmogiškumą ir atvirumą kritikai sudėtingiausioje situacijoje. Ne griežtai suspausdami viską ribojimų replėmis, o tardamiesi dėl ribojimų ir visada turėdami galvoje žmogiškumo dėmenį, nepaleisime situacijos iš rankų.

Visuomenės nerimą numaldytų ne į viešbučius sugrūsti, baudžiami ar sulaikomi žmonės. Geriausiai nerimą numaldo konkretumas, sąžiningas kalbėjimas apie situacijos rimtumą ir užtikrinami resursai tiems, kurie gali suvaldyti viruso plitimą bei jo pasekmes.

Akivaizdu, kad karantinas užtruks ir visuomenės nepasitenkinimas tik augs. Šiuo metu anoniminių ir netgi tapatybes skelbiančių komentarų skiltyse vyrauja pyktis, nežinia ir keršto reikalavimai. Užaugęs ir išvešėjęs komentaruose, jis gali persikelti ir į gatves.

Tam, kad taip nenutiktų, privalome vadovautis ne tik medicininėmis ar policinėmis, bet ir žmogiškumo rekomendacijomis. Avansu gerbti kiekvieną žmogų, puoselėti empatiją, intelektualumą ir jautrumą. Tai vienintelis tikras barjeras, skiriantis mus nuo chaoso.