Štai Raimundas Kuodis, vien tik stebėdamas elektros vartojimo sumažėjimą, skelbia, kad dėl karantino Lietuvos BVP jau smuko net 10 proc. O prabėgo dar tik pusantros karantino savaitės. Per mėnesį bus ir visas 20 proc. kritimas.

Amerikos bankas „Goldman Sachs“ prognozuoja, kad JAV BVP per šį ketvirtį susitrauks 24 proc., o per metus sumažės 3,8 proc. Bet jie skaičiuoja, kad karantinas tęsis tik balandį, po to reikalai pradės gerėti.

Vokiečių Ifo Institute suskaičiavo, kad tuo atveju, jei Vokietijoje karantinas tęsis tik 2 mėnesius, tai Vokietijos metinis BVP susitrauks nuo 7,2 proc. iki 11,2 proc., o jeigu tęsis 3 mėnesius, tai ekonomika susitrauks nuo 10 iki 20,6 proc. Pagal Ifo Institute, kiekviena pratęsta karantino savaitė kainuos Vokietijos ekonomikai nuo 0,7 proc. iki 1,6 proc. metinio BVP sumažėjimo.

Ekonomistas Žygimantas Mauricas skelbia panašias prognozes, kad kiekviena savaitė karantino Lietuvos ekonomikai kainuoja ir nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) nukerpa apie 0,5 procentinio punkto. Mėnuo karantino – minus 2 proc. nuo BVP.

Taigi – krentame! Ne pirmą kartą. Daug kas šiandien prasidedančią krizę lygina su 2008–2012 metų globalia finansine krize, prasidėjusia po „Lehman Brothers“ griūties. Yra panašumų, bet yra ir reikšmingų skirtumų: tiek vietinių, tiek ir globalių.

Kuo šiandieninė situacija skiriasi nuo pasaulinės 2008–2009 metų finansų krizės?

Pirmiausia – visai kitokia psichologinė nuotaika: šiandien visi savo akimis mato krizę – sergančius, mirštančius, todėl yra žymiai daugiau visuotinio susirūpinimo ir akivaizdaus supratimo, kad su tokia pandemija reikia solidariai kovoti ir kad ji turės skaudžių ekonominių pasekmių.

Tada globalios finansų krizės priežastys buvo nematomos: dėl sunkiai ne ekonomistui suprantamų priežasčių griuvo pasauliniai bankai, „užsidarė“ ir nebeskolino tarptautinės finansų rinkos; bet visa tai žmogui buvo nematoma, nelabai suprantama, todėl buvo daug pykčio, oponavimo, nesuprantant krizės priežasčių ir eigos.

Tada Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos ekonomikos, dar iki pasaulinės krizės buvo gerokai „perkaitusios“, todėl prasidėjusi globali krizė jas „susprogdino“ ir kritome iki pat 2009 metų vidurio visos trys šalys panašiai – po 15–18 proc. BVP. Lietuvoje jokių finansinių rezervų iki krizės nebuvo sukaupta. Dabar tokių perkaitimo požymių nėra, šalies finansai subalansuoti, net šioks toks rezervas yra sukauptas. Šiuo metu Lietuva gali skolintis tarptautinėse rinkose už pakankamai žemas palūkanas.

Tada mūsų finansinė, o kartu didele dalimi ir ekonominė situacija priklausė nuo to, kaip ir kokiais veiksmais mums pavyks atkurti pasitikėjimą Lietuvos finansų būkle (pirmiausia mažinant deficitą) tarptautinėse finansų rinkose. Dabar daug kas priklausys nuo to, kaip ilgai didelė dalis verslo bus uždaryta dėl karantino.

Tada Europos Sąjungos ir Europos centrinio banko (ECB) vadovybė, skirtingai nuo JAV vadovybės, ilgai ieškojo tinkamų sprendimų, ilgai neatrado europietiškos finansinės „bazukos“ tarptautinių finansinių rinkų nerimui dėl euro ateities nuraminimui, todėl prasidėjo Graikijos, o vėliau ir Ispanijos bei Italijos skolų krizės (turėjusios poveikį ir mūsų atsigavimui) ir tik 2012 metais garsioji M. Draghi frazė „whatever it takes“ nuramino rinkas.

Tebesitęsiantis karantinas skausmingai ir vis skausmingiau smogs ekonomikai, darbo vietoms, pajamoms. Nėra netikėta, kad Europos politikai neslepia savo susirūpinimo. Kaip teigia „Politico.eu“, „vyriausybės privalo pranešti nemalonią žinią: karantinas negali būti be galo ilgas, nes ekonominės griūties pasekmės gali būti netgi labiau pražūtingos nei virusas“.
Andrius Kubilius


Kas neturi ką vertingo skaityti karantino metu, dar kartą rekomenduoju labai įspūdingą to laikotarpio panoramą: Adam Tooze „Crashed: How a Decade of Financial Crises Changed the World“ (2018).

Dabar ES vadovybė lenktyniauja su JAV vadovybe, kas greičiau ir didesnę finansinę „bazuką“ paleis į darbą: JAV Kongresas svarsto 1 trilijono (1 000 milijardų) dolerių vertės ekonomikos skatinimo paketą ir skelbia net apie 6 trilijonų dolerių vertės bendrą planą, o Europoje ECB Prezidentė Christine Lagarde praėjusį trečiadienį pasakė beveik M. Draghi vertą frazę: „there are no limits to our commitment to the euro“ ir kartu paskelbė 750 mlrd. eurų vertės suverenių skolų pirkimo programą.

Tai iš karto nuramino finansų rinkas ir gerokai numušė Italijos ir Graikijos skolinimosi kaštus (kuriuos ankstesnė, nelabai sėkminga C. Lagard frazė ir buvo išauginusi). Net fiskališkai konservatyvieji vokiečiai ekonomikai stiprinti metė didžiulius resursus: kaip skelbia jų finansų ministras Olafas Scholzas, – viso paketo, skirto tik Vokietijos ekonomikai, vertė 750 mlrd. eurų. Vokiečiai peržengė net per savo anksčiau neperžengiamą „skolinimosi stabdį“ – Vyriausybė žada papildomai skolintis 156 mlrd. eurų.

Taigi šį kartą ir Europos Sąjunga nemiega. Ir tai yra geriausia žinia šiais neramiais laikais. Net solidusis FT šiomis dienomis spausdina išsamią europietiškų kovų apžvalgą, vilčių suteikiančiu pavadinimu „Coronavirus: can the ECB’s ‘bazooka’ avert a eurozone crisis?“.

Be abejo, lieka dar neatsakytų klausimų dėl tolesnių ES veiksmų: ar sutiks vokiečiai dėl europietiškų „coronabonds“ išleidimo, kas leistų italams ar ispanams skolintis dar pigiau, išnaudojant Vokietijos skolinimosi potencialą; ar sutiks pietiečiai, kad pagalba jiems būtų suteikiama, panaudojant Europos stabilumo mechanizmo (ESM) finansinės paramos mechanizmus, bet italai į ESM žiūri įtariai, panašiai, kaip į TVF: nes ESM reikalaus taupymo, „austerity“, o tai italams yra „nuodinga“. Bet, nepaisant tebesitęsiančių diskusijų, jau padaryti ES veiksmai veikia raminančiai.

Tačiau nusiraminti būtų didelė klaida. Nes pandemijos tolesnė eiga yra nežinoma, sunkiai suvaldoma ir dar sunkiau prognozuojama. O tebesitęsiantis karantinas skausmingai ir vis skausmingiau smogs ekonomikai, darbo vietoms, pajamoms. Nėra netikėta, kad Europos politikai neslepia savo susirūpinimo. Kaip teigia „Politico.eu“ straipsnyje „Locked-down Europe asks: How long can we afford this?“: „Vyriausybės privalo pranešti nemalonią žinią: karantinas negali būti be galo ilgas, nes ekonominės griūties pasekmės gali būti netgi labiau pražūtingos nei virusas.“

Bėda ta, kad šalių ekonomikos, o tuo pačiu ir finansai neatlaikys ilgo karantino, tačiau tenka prognozuoti, kad atsisakius karantino vardan to, kad verslas atsigautų, labai greitai „atsigaus“ ir pandemijos plitimas. Toje pačioje publikacijoje cituojami britų ir prancūzų mokslininkai siūlo planuoti artimiausius porą metų (kol nebus atrasta vakcina) tokiu būdu, kad periodiškai tris mėnesius „laisvės“ keistų vienas mėnuo karantino.

Na, ir be šių bendraeuropietiškų rūpesčių mūsų ekonomikų perspektyvomis, turime ir vieną specifiškai lietuvišką rūpestį: neriame į nežinomos trukmės ir gelmės ekonominę krizę, neturėdami Ekonomikos ministro. Ir dar svarstydami kažkokias fantazijas apie ministerijų apjungimą. Ir per krizę, ir po krizės ekonomikos atstatymas reikalaus milžiniškų pastangų, todėl užsiiminėti ministerijų apjungimo gimnastika bus visiškai neracionalu.

Europos Komisija jau skelbia pirmųjų 5 valstybių sąrašą, kurioms jų prašymu buvo duotas Komisijos leidimas suteikti didelę valstybės paramą savo verslui pagal naujas „Laikinąsias Covid-19 taisykles“. Kodėl šiame sąraše nėra Lietuvos prašymo ir ar toks prašymas buvo paduotas, – galiu tik spėlioti. Bet kai nėra už tai atsakingo ministro, tai nėra net ko paklausti.
Andrius Kubilius


Jau dabar blogai, kad tokio ministro vis dar neturime – štai Europos Komisija jau skelbia pirmųjų 5 valstybių sąrašą (Prancūzija, Vokietija, Danija, Italija, Portugalija), kurioms jų prašymu per praėjusį šeštadienį/sekmadienį buvo duotas Komisijos leidimas suteikti didelę valstybės paramą savo verslui pagal naujas „Laikinąsias Covid-19 taisykles“ (COVID-19 Temporary Framework).

Kodėl šiame sąraše nėra Lietuvos prašymo ir ar toks prašymas buvo paduotas, – galiu tik spėlioti. Bet kai nėra už tai atsakingo ministro, tai nėra net ko paklausti.

Taip atrodo ekonominė pandemijos pusė. Kol kas žinome tik tiek, kad skaudės. Ir smarkiai. Kai kam labai smarkiai. Kepurėmis tokios krizės neužmėtysime. Pirmiausia reikės solidarumo: europietiško, lietuviško ir, galų gale – paprasčiausiai žmogiško. Po karantino – visi į restoranus, sporto klubus, kitus verslus, kurie per karantiną buvo uždaryti! Niekas kitas neatstatys šių verslų – tik mūsų solidarumu užtikrinta jų apyvarta.

Kas ir po karantino jaus baimę būriuotis, pirks pietus išsinešimui ir nešis į namus. Taip, kaip dabar solidarumas sukelia milijonus „Laikykitės, medikai“ bangai, taip tokio paties solidarumo entuziazmo reikės ir „Laikykitės, verslai“ bangai.

Štai toks yra žinių iš ekonominio fronto kaleidoskopas. Krizės neišvengsime, bet svarbiausia – pamokos iš praeitos krizės yra išmoktos: ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje.

Svarbiausias mūsų ginklas, be mūsų pačių gebėjimo atlaikyti sudėtingus išbandymus, – buvo, yra ir liks tas pats: Europos Sąjungos solidarumas. Jis tokiose krizėse yra išbandomas. O išbandytas darosi tik tvirtesnis. Tą matome ir šiandien.