Gynybą drasko įvairiose vietose giliai įsirėžę tankų pleištai. Vieni daliniai ginasi, kiti organizuotai traukiasi, treti, neatlaikę galingų smūgių, paniškai bėga, ištisas teritorijas palikdami likimo valiai.

Tokiomis aplinkybėmis labai sunku nubrėžti aiškią fronto liniją, nes padėtis keičiasi kiekvieną valandą. Iš fronto skrieja padrikos žinios, besiginantys generolai meluoja ir ramina, kad situacija kontroliuojama, bet žmones jau nelabai tuo tiki. Juos kausto nežinomybė, kuri gimdo baimę.

Labai greitai baigėsi paikas ir vaikėziškas feisbukinis entuziazmas „Aš dirbu iš namų“. Nebėra ir nuotraukų, kuriose matomas stalas, ant jo sukrautos kojos, apautos šlepetėmis, kompiuteris, kavos puodelis – kiek laiko svajojau apie tokį darbą! Suprask, dabar tai galėsiu malti š... nuotoliniu būdu.

Greitai dingo taip ir nespėjusios išpopuliarėti užsklandėlės prie profilio nuotraukų, plakatiniai krykštavimai, kad „aš esu namuose“ ir panašūs socialinių tinklų parodomojo socialinio aktyvizmo šou elementai. Visi, regis, suprato, kad tai yra labai rimta ir tokioje būsenoje būsime ne savaitę, ir ne dvi, o gerokai ilgiau.

Ekstremaliose situacijose labai greitai pasimato, kas yra kas. Dėl valdžios didelių atradimų nėra ir nebus, nes jų tiesiog negali būti. Pastarosios savaitės tik dar labiau apnuogino valdančiųjų mentalitetą, gebėjimų bei mąstymo ribotumą. Jų politinės veiklos Seime bei dabar, siaučiant koronaviruso pandemijai, esmę apibūdina sovietinis saldofoniškas mentalitetas: aš viršininkas, o tu – durnius. Toks yra jų lyderystės supratimas.

Pastarosios savaitės tik dar labiau apnuogino valdančiųjų mentalitetą, gebėjimų bei mąstymo ribotumą. Jų politinės veiklos Seime bei dabar, siaučiant koronaviruso pandemijai, esmę apibūdina sovietinis saldofoniškas mentalitetas: aš viršininkas, o tu – durnius. Toks yra jų lyderystės supratimas.
Vidas Rachlevičius


Mes turime daugumą Seime, todėl visi darysite taip, kaip liepsime. Tokia yra nekompetentingos tironijos schema, nes aritmetinė politinė dauguma, kaip rodo mūsų patirtis, ne visada yra teisi ir teisinga visuomenės atžvilgiu. Maža to, dogmatiškos daugumos galios gali būti ir pavojingos. Tuo mes jau įsitikinome anksčiau, tai matome ir dabar. Nemanau, kad dabar jie turi blogų intencijų, bet akivaizdu, kad negali perlipti per save ir suburti, kalbėtis bei klausyti protingesnių už save, taip pat ir tų, kurie kelia nepatogius klausimus bei turi kitokį požiūrį.

Dabar yra svarbiausia grupinei veiklai mobilizuoti visus šviesiausius protus ir geriausius vadybininkus, kuriuos vienija bendras rūpestis. Požiūriai ir veiksmų planai gali būti skirtingi, diskusijos aštrios, bet protingi žmonės, kaip ir darni šeima – o kiek jau mūsų yra – visuomet ras bendrą sprendimą, nors kažkam vardan svarbiausio tikslo ir teks nusileisti. Juk tokiose situacijose svarbiausia ne tai, ar mano teisybė laimės, ar mano požiūris dominuos, o visos bendruomenės gerovė.

Pastarosiomis dienomis daugelyje civilizuotų šalių nuščiuvo politinės kovos. Net ir Britanijos premjero Boriso Johnsono organiškai nekenčiantis opozicijos lyderis Jeremy Corbynas viešai ragina klausyti vyriausybės nurodymų, elgtis protingai ir atsakingai, būti susitelkusiems, padėti sveikatos apsaugos sistemai ir vieni kitiems.

Britanijos viešojoje erdvėje visiškai nebeliko jokių politinių aistrų ir kovų bei varžytuvių dėl rinkėjų simpatijų. Tuo tarpu mūsų TS-LKD su savo neįgaliu lyderiu, nieko doro nenuveikę per visą kadenciją, pastarosiomis dienomis demonstruoja visiškai laukinę politinę kultūrą ir neįtikėtiną savižudišką bukumą – kai kurie konservatoriai, kurie jau atvirai kalba apie valstybės perversmą ir kad reikalinga laikinoji Vyriausybė, kuriai turėtų vadovauti niekieno nerinkta Dalia Grybauskaitė.

Britanijos viešojoje erdvėje visiškai nebeliko jokių politinių aistrų ir kovų bei varžytuvių dėl rinkėjų simpatijų. Tuo tarpu mūsų TS-LKD pastarosiomis dienomis demonstruoja visiškai laukinę politinę kultūrą ir neįtikėtiną savižudišką bukumą.
Vidas Rachlevičius


Verslas, dar nepamiršęs 2009–2010 m. pasaulinės finansų krizės pamokų, šįkart nelūkuriavo ir sureagavo greitai. Tačiau kitas svarbus klausimas – kaip tai buvo padaryta? Štai pranešta, kad kai kurios įmonės, tarp jų – ir „Senukai“, pradėjo nuo to, kad nusprendė stabdyti atsiskaitymus su tiekėjais. Suprantama, kilo triukšmas ir diskusija.

Vieni garbūs profesionalai, kaip šaltakraujai vienaląsčiai buhalteriai aiškino, kad „Senukai“ neturėjo kito pasirinkimo, toks yra tinklų verslo modelis ir pan. Esą, vienintelė bėda – prasta komunikacija ir viešieji ryšiai. Kiti su tuo nesutiko ir tikino, kad įmonė turėjo kitų variantų, pavyzdžiui, galėjo pasiskolinti ir pan. Tačiau visiems profesionalams yra puikiai žinoma šių diskusijų „apatinė eilutė“: Lietuvoje įsigalėjęs verslo modelis – savo problemas spręsti kitų sąskaita. Taip elgėsi ir elgiasi visi didieji tinklai, ir tai jokia paslaptis.

Tačiau „Senukų“ atveju akis bado ir kyšanti Artūro Rakausko privataus lėktuvo „Embraer 135BJ“ uodega su savininko inicialais. Nesu bolševikas, kairuolis ar koks kitoks dorų kapitalistų priešas: jei žmogus nori ir gali, tai yra jo, o ne mūsų reikalas.

Lietuvoje įsigalėjęs verslo modelis – savo problemas spręsti kitų sąskaita. Taip elgėsi ir elgiasi visi didieji tinklai, ir tai jokia paslaptis.
Vidas Rachlevičius

Dabartinėje situacijoje visai nesvarbu, ar tas lėktuvas buvo pirktas už grynus, ar įsipareigojimus. Toks pirkinys, be savo tiesioginės paskirties – greitai ir patogiai nugabenti keleivius iš taško A į tašką B, kaip anglai sako, yra ir pareiškimas, ir žinia aplinkai. Tokie daiktai neperkami už paskutinius, todėl solidarumo ekstremalioje situacijoje, socialinės atsakomybės ir verslo etikos požiūriu, „Senukų“ sprendimas pirmiausiai stabdyti atsiskaitymus su tiekėjais, yra vienoje grafoje su „Grigeo“ poelgiu.

Tačiau A. Rakauskas dar turi galimybę pataisyti savo reputaciją. Įsivaizduokime situaciją: „Embraer 135BJ“ savininkas sako: „Dabar Lietuvos KOP orlaivis C-27J „Spartan“ dirba kaip jautis. Gal galėčiau padėti? Maniškis lėktuvas neskirtas kroviniams gabenti, bet kol „Spartan“ užimtas, esant skubiam reikalui galėčiau donoro organą, nedidelę reagentų ar koronaviruso testų partiją atskraidinti.“.ž Tai būtų pagarbos vertas gestas.

Pasiskraidymai privačiais lėktuvais – nepigi pramoga. Jei atmesime pelno maržas ir kitus dalykus, ir jei savininkas pats skraidina savo lėktuvą, tai, priklausomai nuo techninių aplinkybių bei sąlygų, „Embraer 135BJ“ skrydžio valanda kainuoja 4450–5850 JAV dolerių. Vienas kitas skrydis pačiam savininkui – riešutėliai. Jei reikėtų daugiau skrydžių, gal galėtų vyrai ir moterys susimesti: o kur Lietuvos turtingiausių asmenų sąrašo nariai? Suprantama, kad jų valdomas turtas nėra grynųjų pinigų pavidalu, bet asmeniškai susimesti po vieną kitą dešimtį tūkstančių jie galėtų brūkštelėję kasdienio naudojimo kreditine kortele.

Pasižiūrėjau į „Charities Aid Foundation“ sudaromus pasaulinius labdaros reitingus. Apibendrintame pastarojo dešimtmečio „The CAF world giving index“ tarp 125 šalių Lietuva yra paskutiniame dešimtuke tarp Juodkalnijos ir Serbijos, čia pat Palestina ir Jemenas. Kur mūsų XXI amžiaus Radvilos, Chodkevičiai, Pacai? Gal dabar pats tinkamiausias laikas atsidėkoti šaliai ir visuomenei, kuri sudarė galimybes uždirbti šį turtą?

Prisiminiau vieną Antano Guogos pasakojimą. Dabar kalbu ne apie politiką, o apie sudėtingo likimo žmonų. Viename pokalbyje jis man yra sakęs: „Aukok tiek, kad skaudėtų.“ 2014 m. pabaigoje, prieš pat Šv. Kalėdas „Maisto bankas“ susidūrė su finansiniais sunkumais. Buvo iškilusi reali grėsmė, kad žadėti maisto paketai vargstančių šeimų nepasieks. Tuomet „Maisto bankui“ jis papildomai paaukojo 104 tūkst. litų. A. Guoga sakė, kad tuo metu jo sąskaitoje iš viso buvo kiek mažiau nei pusė milijono. „Turint galvoje šią proporciją, man tikrai „skaudėjo“, bet visada galvoju, kad jeigu tau „neskauda“, tai nėra nei nuoširdu, nei tikra“, – prisiminė A. Guoga.

Kas toliau? Žvelgiant globaliai, povirusinis pasaulis turėtų būti kitoks, nes tik visiškas kvailys arba sąmoningas savižudis vėl gali lipti ant tų pačių grėblių. Visi akivaizdžiai pamatė, kad tariamas ES solidarumas buvo tik propagandinė klišė, o europinė vienybė bankrutavo tiek morališkai, tiek ir techniškai.

Kai ištuštėjo parduotuvių lentynos, nutilo pasaulį „gelbėjantys“ karingieji veganai, raginę visai uždrausti mėsą. „Antivakseriai“ dabar atrodo kaip iš prasto keliaujančio cirko ištrūkę klounai, kurių juokeliai niekam nebejuokingi. Medikai dirba neskaičiuodami nei valandų, nei parų ir niekam nešauna į galvą pažvelgti į tai lyčių lygybės požiūriu.
Vidas Rachlevičius


Daug dalykų buvo išgalvoti ir dirbtinai kurstomi. Vadinamieji karo pabėgėliai iš Azijos ir Afrikos, į Europą atplaukę pripučiamomis valtimis, apgulė ambasadas ir trokšta sugrįžti į savo šalis. Kai ištuštėjo parduotuvių lentynos, nutilo pasaulį „gelbėjantys“ karingieji veganai, raginę visai uždrausti mėsą.

„Antivakseriai“ dabar atrodo kaip iš prasto keliaujančio cirko ištrūkę klounai, kurių juokeliai niekam nebejuokingi. Medikai dirba neskaičiuodami nei valandų, nei parų ir niekam nešauna į galvą pažvelgti į tai lyčių lygybės požiūriu. Kai skelbiama mirčių statistika, matome, tik kiek mirė vyrų ir moterų. Dėl tokios „šiurpios diskriminacijos“ kažkodėl nebesiskundžia nei LGBTQ bendruomenė, nei tų likusių 55 ar 56 Vakaruose pusiau oficialiai įteisintų lyčių atstovai.

O ką mes? Man labai patiko šviežias vienos „Facebook“ bičiulės įrašas: „Mes nuogi, be ideologijos, be tikėjimo, be mito šilumos. Nenorime įsiklausyti į savo vidų, nes ten pragariškas triukšmas? Pragaras nėra konkreti vieta. Mes jį nešiojamės. Kas turi nutikti, kad suvoktume – joks paviršius neegzistuoja be gelmės.“

Tačiau po nakties išauš diena ir, nepaisant visų jau patirtų ir būsimų nuostolių bei netekčių, COVID-19 pandemija mums suteikia unikalią galimybę. Aš – ne apie visiems gerai žinomą frazę, o apie gerokai platesnį ir svarbesnį dalyką.

Pandemijos fone vėl atsiskleidė geriausios mūsų žmonių savybės. Be vidinio jaudulio turbūt neįmanoma skaityti suvestinių, kiek žmonių, įmonių bei organizacijų nesitikėdami nei grąžos, nei pagerbimų, nelaukdami raginimų bei prašymų aukoja, dovanoja, kuria, konsultuoja, padeda ir daro daug reikšmingų dalykų. O kiek dar yra matomų ir nematomų savanorių, kurie dirba neatlygintinai, kad kartu įveiktume pandemiją ir krizę.

Pandemijos fone vėl atsiskleidė geriausios mūsų žmonių savybės. Be vidinio jaudulio turbūt neįmanoma skaityti suvestinių, kiek žmonių, įmonių bei organizacijų nesitikėdami nei grąžos, nei pagerbimų, nelaukdami raginimų bei prašymų aukoja, dovanoja, kuria, konsultuoja, padeda ir daro daug reikšmingų dalykų.
Vidas Rachlevičius


Tačiau prieš išgrynindamas savo mintį apie didžiąją galimybę, norėčiau atlikti istorinį ekskursą į istoriją. Vienas iš XX a. Britanijos stebuklų buvo Margaret Thatcher. Kai ji užėmė premjerės postą, šalis buvo stabilaus nuopuolio kelyje. Įsigalėjusios profsąjungos ir jų bosai skendo privilegijose ir diktavo savo valią vyriausybėms.

Šalis neturėjo aiškios užsienio politikos. Socializmo ideologijoje permirkę biurokratai vadovavo viešajam sektoriui, kuris prarydavo didžiąją dalį šalies biudžeto. Pramonę, į kurios reikalus aktyviai kišosi vyriausybė, kaustė streikai. Piliečiai jautė vis didesnę priklausomybę nuo aktyviai platinamo „gerovės valstybės“ mito. Trumpai tariant, šalis buvo pasirengusi kapituliuoti visuose frontuose, nes nebuvo likę nei savigarbos, nei laisvės idealų.

M. Thatcher viską pakeitė. Ji įtikino visuomenę ir kiekvieną jos narį prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Ji išlaisvino talentus, atrišo jiems rankas ir suteikė galimybę laisvai veikti bei kurti. Ji išvėdino viešąjį sektorių nuo socialistinių aparatčikų. Ji net sugebėjo įtikinti žmones, kad jų gyvenimas bus geresnis, laisvesnis ir paprastesnis be vadinamosios gerovės valstybės, nes jos privalumais naudojasi tik tie, kurie kuria šį mitą ir nori viską kontroliuoti. Kažkas labai girdėta, matyta ir patirta?

Kalbant fizikos terminais, Lietuvoje į paviršių tarsi išsiveržė nematoma, neapčiuopiama juodoji materija ir energija. Fizikai teigia, kad ji sudaro apie 68 proc. Visatos. Tačiau mūsų atveju tai yra milžiniška pozityvi sveikosios visuomenės dalies energija ir dabar mes akivaizdžiai matome jos galią bei teigiamą poveikį.

Dabar mes turime istorinę galimybę ir tiesiog privalome nukreipti šį galingą impulsą nauja kryptimi. Tačiau tam reikalingi lyderiai. Visiškai nauji. Ne tos ar tie, kurie jau buvo ar yra, o visai nauji, tos savanoriškai susivienijusios bendruomenės atstovai, kurie įrodė savo neeilinius gebėjimus dirbti greitai, efektyviai ir profesionaliai.

Ta bendruomenė, kurią vienija bendros vertybės ir tikslai, turi į valdžią deleguoti savus arba bendraminčius. Galbūt per kitus rinkimus jie dar netaptų dauguma, bet užuot metų metus burbėję apie blogą valdžią, privalome susiorganizuoti ir žengti pirmą žingsnį. Privalome išsirinkti tokius, kad visų rūšių politiniam naftalinui ir „profesionalams“ nekiltų jokių minčių apie koalicijas, kad ūsuotieji bebrai pagaliau turėtų ką nuoširdžiai nekęsti, kad vilkais staugtų melagiai, aukštuose postuose tūnantys nevykėliai, tinginiai ir dykaduoniai, kad būtų išvėdintas ir dezinfekuotas Seimas, Vyriausybė ir viešasis sektorius, kad pagaliau visuomenė pradėtų kalbėti apie išrinktųjų gerus darbus.

Tai mūsų didžioji galimybė, bet tam reikalingos kolektyvinės nacionalinio lygmens pastangos.