Italijos užsienio reikalų ministro Luigi Di Maio desperatiškas pagalbos prašymas Europoje liko šaltai neišgirstas. Didžiosios EU integracijos projekto entuziastės Vokietija ir Prancūzija užsidarė savo problemų rate, apribojo būtiniausių prekių eksportą ir pamiršo, kad yra įsipareigojusios lyderystei Bendrijoje.

Nacionalinės valstybės puolė uždarinėti sienas ir, kaip parodė Lenkijos vyriausybės elgesys, nebuvo linkusios lanksčiau vertinti kaimyninių valstybių (dar ką tik vadintų strateginėmis, istoriškai susiklosčiusių ryšių saistomomis partnerėmis) prašymus.

Kur tiek metų deklaruotas europinis solidarumas? Kur EU vyriausybės ir EU parlamento lyderystė? Niekas taip blogai neveikia žmonių nuotaikų, kaip atotrūkis tarp žodžio ir veiksmo. Deklaruoto solidarumo stoka – išties liūdniausia EU krizės pamoka.

Ir vis dėlto negalime prarasti blaivaus proto. Labai lengva skelbti institucijų ar apskritai laikų pabaigą. Tokių pranašysčių per krizes visada būdavo gausu, jų bus ir ateityje. Tačiau turime ne karštligiškai deklaruoti laikų pabaigą, o ramiai galvoti apie tai, kas įvyko.

Labai lengva skelbti institucijų ar apskritai laikų pabaigą. Tokių pranašysčių per krizes visada būdavo gausu, jų bus ir ateityje. Tačiau turime ne karštligiškai deklaruoti laikų pabaigą, o ramiai galvoti apie tai, kas įvyko.
Rimvydas Petrauskas


Ir jei taip, tai didieji pastarojo meto EU laimėjimai niekur nedingo. Sienos uždaromos (o tiksliau laikinai atnaujinta jų kontrolė) ne dėl EU disfunkcionalumo, o dėl pamatuotos (kad ir vėluojančios) strategijos laikinai riboti žmonių mobilumą. Šengeno erdvė dar gyvuoja ir tikrai neatrodo, kad kur nors planuojama įvedinėti naują vizų režimą.

Po pirminės refleksijos riboti eksportą ir užsidaryti jau pasigirsta raginimai veikti ir spręsti drauge. Laisvas prekių judėjimas nestoja, nors jį, rizikuodami savo sveikatą, užtikrina vairuotojai ir savo veiklos nenutraukiantys vežėjai.

Mobilus ryšys ir sveikatos draudimas EU apimtimi – sunku paneigti, kad šie dalykai neprisideda prie didesnio bendro saugumo jausmo, kaip ir priklausymas euro zonai, kad ir kokie sprendimai čia būtų neužilgo daromi.

Istorija moko, kad po krizių paprastai prasideda kažkas naujo, o ne grįžtama prie ką tik buvusio seno. XIV a. viduryje trečdalį Vakarų ir Pietų Europos nušienavęs Didysis maras iš esmės pakeitė socialinį ir politinį Europos gyvenimą.

Feodalinę tvarką pakeitė stiprėjančios teritorinės monarchijos, o baudžiauninkus – tai buvo absoliuti to meto visuomenės dauguma – laisvi nuomininkai. Nauja pokrizinė situacija yra geriausias laikas ryžtis naujam proveržiui.

Todėl ir EU po krizės gali išeiti sustiprėjusi, jei išmoks pagrindines jos pamokas. Galbūt vėliau jų bus galima įžvelgti ir daugiau, bet jau dabar galima pasakyti, kad Europai reikia tvirtesnio „tarpusavio įsipareigojimo akto“ [sąmoninga aliuzija į 1791 m. spalio 20 d. „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo aktą, užbaigusį ir įtvirtinusį Gegužės 3 d. konstitucijos procesą Abiejų Tautų Respublikoje], kuris apimtų ne tik politinius, finansinius, (dabar jau būtinai ir) sveikatos bei klimato apsaugos klausimus, bet ir kultūros bei švietimo reikalus.

Europos Unijai reikia patikėti savimi ir įgalinti savo veiklos mechanizmą. O šio pasitikėjimo ji neįgis, jei ir toliau save suvoks visų pirma tik kaip ekonominę bendriją.

Solidarumas gimsta tik tada, kai vietoj prekių ir paslaugų pradedame kalbėti apie bendrą kultūrinį pagrindą, bendras istorines patirtis ir vertybes, bendrus tikslus ir įsipareigojimus.

Europos Unijai reikia patikėti savimi ir įgalinti savo veiklos mechanizmą. O šio pasitikėjimo ji neįgis, jei ir toliau save suvoks visų pirma tik kaip ekonominę bendriją. Solidarumas gimsta tik tada, kai vietoj prekių ir paslaugų pradedame kalbėti apie bendrą kultūrinį pagrindą, bendras istorines patirtis ir vertybes, bendrus tikslus ir įsipareigojimus.
Rimvydas Petrauskas


Akivaizdu, kad krizės pasekmių atskiros šalys neįveiks pavieniui – nei ekonominiu požiūriu, nei (o tai dar svarbiau) žinių aspektu. Jau dabar girdime apie skirtingų Europos šalių mokslininkus, medikus, sutelktai ieškančius, kaip spręsti ypač sunkias ligos apraiškas.

Istorikai, o turbūt ir ne tik jie, specialiai sukurtoje platformoje dalinasi resursais skersai išilgai Europos. Iniciatyvos kyla iš atsakingos visuomenės, bet jas turi laiku paremti ir pratęsti politinė organizacija.

Itin sudėtingo globalaus pasaulio problemas padeda spręsti ekspertinis žinojimas, kuriam reikia resursų. Todėl EU turi dar labiau susitelkti ties mokslo ir technologijų inovacijomis ir energiją nukreipti priešakinio mokslo bei verslo skatinimui.

Nes alternatyva – tai anaiptol ne nacionalinių valstybių ir iš pilietinio sąmoningumo kylančios demokratijos valstybių renesansas, o naujai senų imperijų ekspansija. Jau dabar jos siūlo pagalbos ranką silpniausiems ir labiausiai nukentėjusiems, dviveidiškai ir ciniškai naudojantis teisėtu visuomenių pasipiktinimu.

Todėl neturime pasiduoti emocijomis, o žvelgti į priekį ir dar kartą užduoti sau paprastą klausimą – kokia mūsų civilizacijos trajektorija ir kokioje draugijoje, kokiame kultūriniame bei politiniame lauke norime būti?

Visos bendruomenės ar bendrijos, o ypač tokios jaunos kaip EU (nes kas ilgos distancijos laiko požiūriu yra tie keli dešimtmečiai, praėję nuo Bendrijos plėtros), susiduria su iššūkiais, daro klaidas, nepasitiki savimi ar nervingai dairosi į šalis.

Bet iš klaidų reikia mokytis. Sudėtinga situacija, išorės iššūkiai dažnai priverčia ieškoti būdų prisitaikyti ir ne naikina, o padeda kurtis naujoms, stipresnėms struktūroms ir dariniams.

Europos Unijai šio sunkmečio akivaizdoje reikalinga diskusija apie jos esmę. Jos svarbą globalių krizių akivaizdoje.

Tokį pokalbį turėtų inicijuoti jauniausia ir egzistenciškai nuo Unijos priklausoma Bendrijos dalis. Galbūt čia glūdi naujos įtakos galimybė Lietuvai?