Ne krizė – kol kas, bet iššūkis – beprecedentis. Net mūsų šaltasis finansų ministras apie COVID-19 pandemiją pareiškė, kad „su tokio pobūdžio grėsme susiduriame pirmą kartą, tad ir atsakas turi būti istorinis“. Cituoju būtent finansų ministrą, nes didele dalimi jo rankose ta istorinio atsako piniginė.

Apie jos atvėrimą verslo, ekonomikos stabilumo, prekių ir pinigų judėjimo užtikrinimui pasisakė ir pasisakys šios srities specialistai. Nei aš, nei jūs nevaldome tos piniginės. Ir sprendimai, KADA pirkti reagentus bei respiratorius, ne tik ne mūsų rankose, bet, kaip paaiškėjo šią savaitę, net ir ne mūsų žiniai (mes gi piliečiai be specialiųjų žinių).

Tačiau matydama didžiausia mūsų valstybės atrama krizės akivaizdoje tapusio prof. Vytauto Kasiulevičiaus veide sunkiai nuslepiamą nevilties šešėlį, noriu pasiūlyti keletą minčių pamąstymui – ir, viliuosi, veikimui – mums visiems, kurių rankose nėra strateginių sprendimų priėmimo svertai.

(Taip, ir Seimo nariai, esantys opozicijoje, net jei kai kam atrodo kitaip, šiuo metu savo rankose neturi tų sprendimų priėmimų galios, o realiai tegali siūlyti, įkalbinėti ir vis tiek būtent valdančiųjų nusiteikimas nulemia ar mūsų siūlomi, kad ir labiausiai – mūsų vertinimu – žmonių poreikius atliepiantys sprendimai bus priimti. Ir tie, kas supranta žaidimo taisykles, nesidrasko marškinių ant krūtinės, o ramiai daro tai, ką gali šiandien, pvz, tikrai džiaugiuosi, kad buvo išgirstas pasiūlymas dėl neįgalius vyresnius vaikus auginančių tėvų apsaugos ir jie iki karantino pabaigos galės gauti laikino nedarbingumo išmokas; Nors kartais blogi ar pavėluoti sprendimai ir mus įvaro į tokią neviltį, kad ir mes tegalime labai buitiškai mintyse – ar kai kas garsiai – paskutiniais žodžiais keiktis, kodėl praleista proga LAIKU įsigyti reagentų ir respiratorių, kad dabar tenka nežmoniškomis pastangomis ir greičiu mobilizuotis nuo influencerių iki kiekvieno mūsų, kad bent kiek, bent iš dalies galėtume apsaugoti medikus ir save, ir savo tėvus, ir senelius, ir mylimą sergančią tetą).

Tai kas yra mūsų galioje? Gebėjimas mąstyti. O iš to – krizės pavertimas iššūkiu, panikos – racionaliais gelbėjimo(si) veiksmais, skundų – sprendimų pasiūlymais. O iš to – kur kas didesnė pagalba medikams nei respiratoriai ir skafandrai.

Kokia šios pandemijos didžiausia grėsmė šiuo metu? Valstybės sistemų užlūžimas – kai dėl neproporcingai didelių srautų tam tikrose srityse nebus įmanoma užtikrinti paslaugų/pagalbos teikimo.

Taigi mes privalome užtikrinti, kad mūsų medikai atlaikytų pandemijos smūgį. Tam, jie turi būti (a) apsaugoti nuo viruso (respiratoriai, apsauginiai akiniai ir kostiumai, etc), (b) apsaugoti nuo pervargimo (darbas paromis be poilsio valandų yra žudikas – medikų ir pacientų), (c) apsaugoti nuo potrauminio streso sindromo, kuris praktiškai garantuotas, jei jiems teks rinktis ko NEgelbėti, kaip Italijos medikams.

Atkreipiu dėmesį, kad medikai yra ypatinga visuomenės grupė – mediko atlyginimas Lietuvoje, ypač palyginus su kitomis Vakarų šalimis, toli gražu nėra profesijos pasirinkimo motyvas. Absoliuti dauguma medikų pasirinko darbą, kurio tikslas yra GELBĖTI žmones, todėl situacija, kai medikas turi pasirinkti, kam gelbėti gyvybę, o ką palikti mirti – yra labiausiai traumuojanti patirtis mediko darbe.

Ir kaip tik punktai (b) ir (c) yra didžiąja dalimi mūsų valioje. Nes būtent KIEKIS pacientų, kurie užplūs gydymo įstaigas, nulems šių punktų tapimą įveikiamu iššūkiu ar mirties nuosprendžiu. Tad būtent čia nesvarbu kokius galios svertus mes laikome savo rankose asmeniškai – nes pagrindinė galia yra mūsų vienybėje, nes rezultatas priklauso nuo to, kaip mūsų asmeninės pastangos nulems visos mūsų didelės potencialių pacientų masės judėjimo kryptį. Judėjimas namų perimetre su gryno oro voniomis balkone, terasoje ar krėsle priešais atidarytą langą, plius tiksliai apskaičiuotas ir internetu/telefonu suderintas shopingas optimaliam žmonių skaičiui (šeima + kaimynai ar sergantys artimieji).

Arba nuolatinis judėjimas po miestą su mirtinai (visai ne perkeltine prasme) svarbiomis priežastimis – nes spintelėje esantys produktai nedžiugina, nes su šuniu reikia eiti į populiarų parką, nes ... (įrašykite savo variantą, be abejonės, pateisinamą ir svarbų įprastomis aplinkybėmis). Pirma judėjimo kryptis – lygu neužlūžusi sveikatos sistema, mažiau mirčių, mažesnis smūgis ekonomikai. Antra kryptis – žr. Italija, Ispanija, etc.

Rožiniu optimizmo cukrum byrantys postai su selfiukais neperskaitytų knygų fone tik liudija, kad nesupratom, kas iš tiesų vyksta.


Ar pirma judėjimo kryptis lengva? Nope. Ne, ir dar kartą ne. Ar kas nors sakė, kad bus lengva, kai prasidėjo karantinas? Rožiniu optimizmo cukrum byrantys postai su selfiukais neperskaitytų knygų fone tik liudija, kad nesupratom, kas iš tiesų vyksta. Tai nėra žaidimas, tai nėra atostogos, tai nėra nuotykis. Tai labai rimtas mūsų visuomenės atsparumo, sugebėjimo susitelkti ir IŠGYVENTI egzaminas. Laisvės iškovojimo egzaminą jau išlaikėme. Šis – panašus, tik sunkesnis tuo, kad jau įpratome gyventi laisvų (ir truputį „ką noriu, tą darau“ stiliaus išlepintų) vaikų gyvenimą, bet dar netapome brandžios laisvės piliečiais, kurie suvokia, kad jei nori ilgai ta laisve mėgautis – turi suvokti, kada kaprizintis, o kada – prisiimti atsakomybę už save ir šalia esantį.

Taip, valdžioje esantys ir sprendimus priimantys privalo padaryti viską taip gerai, kaip įmanoma. Tačiau jei (a) grėsmė yra tokia, su kokia dar nebuvome susidūrę šiame gyvenime, (b) jie padarė klaidų, kurios apsunkino gynybą nuo tos grėsmės, tai ne laikas skųstis ir ieškoti kaltų, bet laikas daryti tai, ką privalome daryti, kad išgyventume.

Tačiau jei (a) grėsmė yra tokia, su kokia dar nebuvome susidūrę šiame gyvenime, (b) jie padarė klaidų, kurios apsunkino gynybą nuo tos grėsmės, tai ne laikas skųstis ir ieškoti kaltų, bet laikas daryti tai, ką privalome daryti, kad išgyventume.


Ar įkritę į neuždengtą šulinį ramiai nuskęstumėte, mintyse dėliodami skundą savivaldybės administracijai ir keikdami visą žmonių giminę, nes niekas Jūsų negelbėja šią pat minutę? Ar įsitvertumėte, kad ir apibrozdintomis rankomis, į mažiausią įmanomą atbrailą, stengtumėtės sugalvoti būdą išsikapanoti ir bandytumėt prisišaukti pagalbos, nes šiuo metu svarbiausia – išlipti, išgyventi, o jau paskui parašysit visus skundus ir pasitraumuosit iki valios.

Tai, prašom. Šiandien Jūsų išgyvenimas 99% Jūsų rankose – rankos nubrozdintos (nusibodo sėdėti namuose, maisto atsargos net nervina), šulinys gilus (dar mėnuo ar gal du to karantino), bet paskendimas dvokiančiame šaltame koronaviruso vandenyje nebus smagiau, nes po mirties greičiausiai nepamatysite Jūsų skundų ir prakeiksmų sugėdintų atsakingų asmenų veidų. Kaip išgyventi – parašyta n+k postų, nuo veiklų ir dienotvarkių pasiūlos šiame interneto amžiuje akys raibsta, tai just do it. O nuo savęs pridėsiu tik du praktinius patarimus.

Pirma. Visi šeimos nariai jaučiasi taip pat, kaip ir Jūs – sėdite šulinyje kartu – tai vietoje savigailos (taip, rūpintis savimi svarbu, bet savigaila – ne visai tai, kas sveika), pamėginkite užjausti ir juos, kad tenka su Jumis mūčintis, o visus kylančius pykčius surūšiuokite į dvi kategorijas. Jei pykčio priežastį galima paversti praktiniu pasiūlymu ar prašymu – tiesiai sakykite, nes telepatija nuo sėdėjimo namuose neišsivysto (jau patikrinta ;). O jei pamąstę suprasite, kad nieko konstruktyvaus iš to nesulipdysite, kad tai tik negatyvo išliejimas – tai išliekite ant lapelio ir dėkite į Koronos skundų dėžutę. Paskui, kai baigsis karantinas, galėsite visos šeimos skundus sudeginti pikniko metu kur nors miške, prie jūros ar sode. Na, gal ne dėžutę, gal prikaupsite didelę dėžę nuo tėčio kedų. Ir let go. Nes kaupti pykčius neapsimoka.

O antra – kiekvieną dieną skirkite laiko sau pabūti vienumoje. Jei būsto ir gyventojų santykis toks, kad nėra kaip pabūti vienam (nors patikėkite, pamirkimas vonioje su ausinėmis ir gera knyga – liuks vienumos variantas, svarbu susitarti, kad tuo metu antra pusė neleis vaikams veržtis į pabuvimo su savimi oazę, atitinkamai – ir Jūs galite padaryti jam/jai tokią pat paslaugą) – kraštutiniu atveju išeikite su pledu į balkoną ar į įmanomai tuščiausią gatvytę, apeidami lanku kitus žmones, kad galėtumėte pabūti tyloje su savo mintimis, leisdami joms slysti kažkur sąmonės paribiu, priimdami jas visas, bet nė vienos neužlaikydami, tiesiog stebėdami it praplaukiančius laivus.

Ir kai buvimas su savimi ir artimaisiais pasidarys panašus nebe į šulinį, o į daugmaž taikų sugyvenimą – prisiminkite, kad esame stiprūs tiek, kiek stipri pažeidžiamiausia grandis. Tad turime prisiimti atsakomybę už tuos, kuriems taip sunku, kad jie iš tiesų gali paskęsti. Paskambinkite į savivaldybę, ar netrūksta žmonių, kurie savo automobiliu gali paimti ir nuvežti maistą į skurdžias šeimas – nes maitinimas mokykloje daugeliui vaikų buvo vienintelis karštas sotus valgis per dieną.

O gal kaip tik turite tiek atsargų, kad kaimynystėje gyvenantiems tokiems vaikams galite nunešti lauknešėlį, kad ir vaflinių blynų su uogiene ar ryžių košės su sviestu ir razinom (tikiuosi, Sveikatos ministerija neskaito šito pasiūlymo). Ar sužinokite gal galite padirbėti po porą valandų dusyk į savaitę Sidabrinėje linijoje savanoriais, o gal tiesiog priklijuokite raštelį senyviems kaimynams ant durų su savo telefono numeriu ir pasiūlymu padėti šiuo sudėtingu metu – pokalbiu ar maisto produktų nupirkimu. Ką dar galima padaryti – neabejoju, sugalvosite milijoną gerų idėjų. Padarykite bent dvi – ir jau bus labai neblogai.

Socialinis kontaktas yra ne tik pokalbis akis į akį – balsas ragelyje, gyvas vaizdo skambutis, netgi dėžutė maisto prie durų su rašteliu – tai nerealios žmogiškos šilumos apraiškos, nebijančios virusų ir sukuriančios bendrą visuomenės imuninę sistemą, saugančią nuo grėsmių tiek pat stipriai, kaip skafandrai nuo virusų.

Ir gal štai šitaip, darydami tai, ką turime daryti, kad išgyventume – visi – nepasmerksime tų, kuriuos šiandien liaupsiname FB profilio nuotraukų rėmeliuose, rinktis ką iš mūsų gelbėti, o ką – palikti mirti kartu su savo širdies dalimi. #ApsaugokimeMedikus #VienybėStipresnėUžKoroną

PS: O kai išlipsime iš šulinio – bus galima viską viską išsakyti, parašyti milijoną piktų postų ir nukapoti visas galvas. Gal net pastatyti kai kam antkapį „Visko užtenka. Liūdi reagentai ir respiratoriai“. Tai užlaikom saldaus keršto jausmą – ir darom, ką galim padaryti mes.