Praėjusią savaitę aptariau saviizoliacijos galimybes individo atžvilgiu. Gyvenimo sulėtėjimas ir galimybė peržvelgti savo kasdienybę iš šalies suteikia progą pervarstyti, ar iš tiesų daugelis įprastų dalykų teikia mums malonumą ir prasmę.
Galbūt ligšiolinė gyvenimo skuba, įvairūs kasdienybės prioritetai, dalykai, teikę pasitenkinimą, žmonės, kuriems skirdavome daug laiko, dėmesio ir pastangų, nebuvo verti tiek daug. O galbūt atvirkščiai, mes juos vertinome ir dėl jų stengėmės nepakankamai.
Panašioje situacijoje atsiduriame ir valstybės atžvilgiu. Karantinas suteikia naują perspektyvą tam, kas yra valstybė ir koks kiekvieno iš mūsų santykis su deleguota galia žongliruojančiais valdžios atstovais.
Rimvydas Valatka savo sekmadienio komentare „Komendanto valanda. Pamąstymai karo metu“ pateikė argumentus svarbioje diskusijoje: ar karantino situacija nekelia grėsmės ne tik visuomenės stabilumui, bet ir demokratijos situacijai Lietuvoje?
„Demokratijos niekas neužraukia per dieną. Bet per ilgą karantiną, kuris labiau panašus į nepaprastąją padėtį, išsigandusius žmones galima net labai pripratinti prie minties, jog uždrausti viską yra vienintelis išsigelbėjimo kelias“, – rašė R. Valatka.
Karantino situacija išties yra labai dviprasmiška ir pavojinga.
Lietuva, kaip ir daugelis kitų pasaulio valstybių šiuo metu, joje atsirado labai netikėtai ir nubrėžti naujas demokratijos, laisvių, teisių ribas turi paskubomis, reaguodami į grėsmes ir dažnai spontaniškus valdžios veiksmus.
Turėtume atsargiai reaguoti į bet kokius pareiškimus, kad naujai taikomi ribojimai yra tiesiog būtini ir jie neatneš jokių rimtesnių pasekmių ateityje.
Pirmuoju rimtu klausimu ir pamatu diskusijai tapo karantinu pavadintos nepaprastosios padėties priemonių įtaka verslui.
Akivaizdu, kad pasirinkta kovos su pandemija taktika ne tik turės, bet jau ir turi neigiamos įtakos ekonomikai.
Dalis turizmo, aptarnavimo ar apgyvendinimo sektoriaus atstovų pavojaus varpais ėmė skambinti jau pirmadienį.
Karantino sąlygoms tęsiantis ilgiau nei dvi savaites (o kol kas, panašu, jos gali trukti ir du ar daugiau kartų ilgiau) dalis barų, restoranų ir viešbučių bus pasmerkti bankrotui. Kai kurie savo darbuotojus atleidžia ir įrangą parduoda jau dabar.
Tokio objektyvaus nerimo šviesoje kai kurie verslo atstovai pradeda piktnaudžiauti panika ir staiga praneša apie neatsiskaitymą su tiekėjais ar patalpų nuomotojais.
Ekonominis domino kaladėlių efektas gali smarkiai pakirsti daugelį verslo sektorių. Pesimistinės prognozės Jungtinėse Valstijose žada, kad neefektyvus Donaldo Trumpo administracijos veikimas epidemijos akivaizdoje ir staiga įvedamos izoliacijos sąlygos gali penktadalį amerikiečių palikti be darbo.
Sumažinti ekonominius epidemijos stabdymo padarinius padėtų ne tik dalinė valstybės finansinė parama, bet ir tam tikras ateities perspektyvos užtikrinimas, pasitikėjimo garantas, nuolat komunikuojant verslui, kad ši situacija yra laikina, pamažu, priklausomai nuo ligos plitimo atveriant veiklos galimybes.
Kol kas aiškaus komunikavimo ir dalinimosi informacija trūksta. Spaudos konferencijose ir klausiančioji, ir atsakančioji pusės kaltina viena kitą nesupratingumu ir trukdymu.
Lietuvoje ši problema labiausiai veikia viešąją erdvę, nepadedama išsklaidyti nerimo ir nežinojimo atmosferos. Žiniasklaida pagrįstai skundžiasi, kad atskiri valdžios atstovai ar institucijos karantino sąlygas panaudoja ir apribodamos informacijos perdavimo laisvę.
Nepadeda ir tai, kad nepaprastosios padėties atmosferoje kai kurios institucijos nusprendžia dalintis informacija tik su išrinktaisiais žiniasklaidos kanalais. Su realiomis išlikimo problemomis susiduriančios privačios žiniasklaidos priemonės atsiduria ne tik nelygioje finansinėje, bet ir konkurencinėje kovoje.
Nerimo ir baimės atmosferoje atsiskleidžia visuomenės pyktis. Dalis to pykčio šiuo metu krinta ant tos pačios sudėtingoje situacijoje esančios žiniasklaidos. Keista stebėti, kad net iš pažiūros protingi žmonės pasinaudoja galimybe ir daug dirbančiai žiniasklaidai ima žerti priekaištus už visas esamas ir būtas nuodėmes.
Iš tiesų, žiniasklaida nėra tobula ir joje labai dažnai pasitaiko ne tik manipuliacijos emocijomis, bet net ir netikslaus, skuboto informavimo atvejų, bet ar tai pakankama priežastis grėsmės akivaizdoje džiūgauti dėl galimybės, kad neteksime dalies mediatorių tarp valdžios ir visuomenės?
Ar iš tiesų norime likti vieno ir nuo valdžios finansavimo priklausomo informacijos sklaidos kanalo valstybe?
Žiniasklaida yra vienas iš esminių demokratinių institutų, užtikrinančių ne tik informacijos sklidimą, bet ir tam tikrus verifikavimo, patikrinimo kriterijus.
Įsivaizduokite situaciją, kurioje epidemiją mes dabar aptartume ir visas naujienas gautume tik socialiniuose tinkluose, kuriuose esminiu kriterijumi yra ne žiniasklaidos priemonės ar atskiro asmens reputaciją, o didesnis pasidalinimų ir pritarimų skaičius?
Bijau, kad tokioje būklėje Vilniaus universiteto profesoriui Vytautui Kasiulevičiui tektų rimtai varžytis su šarlatanais, aiškinančiais apie česnako ar gargaliavimo šiltu vandeniu naudą kovoje su koronavirusu.
Krizės ir būsimo sunkmečio akivaizdoje atsiskleidžia ir kitoks žmonių trumparegiškumas ar poreikis sukonstruoti vidines baimes į stipresnę struktūrą, griežtesnį vadovą.
Dalis Lietuvos gyventojų lieja nepamatuotą neapykantą ant iš užsienio grįžtančių tautiečių, įtariai žiūri į visus aplinkinius ir reikalauja griežtų bausmių ar net minios susidorojimo tiems, kurie ne savo noru tapo koronaviruso taikiniais.
Šie žmonės džiaugiasi griežta atskirų valdžios asmenų retorika, ploja už ryžtingus (nebūtinai pamatuotus) veiksmus ir reikalauja dar aktyvesnės ribojimų bei bausmių už jų nesilaikymą politikos. Net ir liberaliomis pažiūromis pasižymintys viešosios erdvės balsai džiaugiasi, kad šiuo metu valdžios atstovai kalba kaip griežti pareigūnai.
Susidaro įspūdis, kad kai kurie gyvena išsipildžiusios svajonės lauke. Apribotos judėjimo, susirinkimų, informacijos ir paslaugų suteikimo laisvės išlaisvina užgniaužtą autoritarizmo siekį. Svarbu ne tai, kad aš negaliu, bet svarbu tai, kad negalėtų ir kiti.
Sėkmės pavyzdžiu visuomenės akyse pateikiama Kinija – autoritarinė valstybė, kuri epidemijai suvaldyti metė griežtas ribojimo priemones.
Ši manipuliacija naratyvais veda prie pavojingų ir neteisingų išvadų. Tariamos Kinijos sėkmės apologetai neatkreipia dėmesio į tai, kad (trečiadienio duomenimis) Kinijos 81 102 užsikrėtimų statistika rodo ir 3241 mirtį. Tai yra 4 proc. mirtingumą.
Tuo metu demokratinėje Pietų Korėjoje koronavirusas sustabdytas ne griežtų valdžios įsakų, o organizuotos visuomenės, gerai aprūpintos ir racionaliai veikiančios sveikatos sistemos dėka. Pietų Korėja atliko daugiausiai tyrimų asmenų nuo 20 iki 29 metų amžiaus grupėje. Tų, kuriems virusas nekelia tiek daug grėsmės, bet jie gali tapti lemtingais pernešėjais vyresniems asmenims. Iš 8565 užfiksuotų atvejų mirė tik 92 užsikrėtę asmenys.
Ir to pasiekta nepaisant to, kad Pietų Korėja yra viena sparčiausiai senstančių pasaulio valstybių, kurioje, prognozuojama, 2067 metais pagyvenę asmenys sudarys 46,5 proc. visos populiacijos (šiuo metu sudaro 15 proc.).
Italijos ir Kinijos pavyzdžiai atspindi ne demokratijos nesėkmę ar autoritarizmo pranašumą krizės akivaizdoje. Italiją į dabartinį chaosą pastūmėjo pavėluoti valdžios sprendimai, kurių įgyvendinimą dar labiau stabdė visuomenės nepasitikėjimas ir prasta organizacija.
Pietų Korėjos pavyzdys rodo, ko galima pasiekti įgalinant sąmoningą visuomenę, gerai parengtą sveikatos sistemą ir valdžiai užtikrinant resursus pakankam testavimui. Tai yra funkcionuojančios demokratijos ir kritiškai mąstančios visuomenės pergalė, paliekanti nuošalyje pirmosiomis dienomis epidemijos mastą slėpusios ir valdančiosios partijos įvaizdį gelbėti bandžiusios Kinijos pasiekimus.
Sugrįžkime prie esminio klausimo: koks yra mūsų karantinas? Ar tai pertrauka laisvei, pasiekta bendru nutylėtu susitarimu, paliekant aiškų planą sugrįžti prie atviros sau ir pasauliui visuomenės būklės? O gal tokiu būdu ugdomės toleranciją diktatui, kaip neišvengiamai būtinybei neapibrėžtos nežinomybės, nerimo sąlygomis?
Esminis karantino sąlygų uždavinys yra išlaikyti normalumą ir išsaugoti svarbiausius laisvę užtikrinančius institutus. Informacija neturi būti slapstoma po neargumentuotu duomenų apsaugos reikalavimu. Žiniasklaida neturi būti sąmoningai silpninama ir paverčiama valdžios įrankiu plėtoti savo naratyvą.
Įvairios asmens laisvės neturi būti traktuojamos kaip panaikintos, o kaip savanoriškai suspenduotos tam, kad valdžia galėtų imtis reikalingų priemonių ir situaciją spręstų jautriai žvelgdama į demokratijos sumažėjimą.
Žmonės turi išlikti sąmoningi ir pilietiški, ruošdamiesi pertraukos laisvei pabaigai, būsimam ekonomiškai ir socialiai sudėtingam laikotarpiui, kuriame pakilimą užtikrins laisvo judėjimo, mąstymo ir bendro veikimo sugrįžimas.