Kodėl mano ir D. Britanijos scenarijai sutapo? Didelio stebuklo tame nėra. Aš naudojau krizės valdymo logiką, kurios mane 1994–1997 metais mokė kelių užsienio šalių ekspertai, o vėliau ir aš pats naudojau ją organizacijoms padėdamas valdyti krizes. Taip pat aš esu baigęs medicinos mokslus ir dar pamenu, ką mus mokė apie virusus ir jų sukeltas epidemijas.
Tam, kad būtų aiškiau, pradėsiu nuo trumpo rizikos suvaldymo pavyzdžio:
Sakykime, kad grėsmė iškyla vienos šalies prezidentui ir jo šeimai. Yra du būdai dirbti su grėsme:
1. Izoliuoti Prezidentą ir jo šeimą labai gerai įtvirtintame viename slaptame bunkeryje ir organizuoti trijų žiedų apsaugą iš geriausių, labai gerai ginkluotų ir turinčių įvairias apsaugos priemones profesionalų, įvesti kodų sistemą, kad į bunkerį galėtų patekti tik keli labai patikimi asmenys, nes visada egzistuoja rizika, kad į apsaugą gali būti prasismelkę priešai.
2. Antras kelias – reikalauti, kad žmonės neitų į gatves važiuojant prezidentui ir / ar jo šeimos nariams. Norint sumažinti riziką privalu uždaryti gatves, organizuoti užkardomąjį budėjimą, kad nei automobiliai, nei žmonės negalėtų būtų gatvėje, ar prie jos. Reikia visame maršrute susodinti snaiperius, stebinčius langus ir stogus, o galbūt ir snaiperius sekančius snaiperius, t. y., panaudoti daugybę resursų ir vis tiek rizika išliks didelė, o paprastų žmonių nepasitenkinimas sukeltais nepatogumais ir nerimas dėl ribojamų laisvių tik augs.
Grįžkime prie šių dienų aktualijos. Mano įsitikinimu, dabar pasirinktas antrasis modelis, kuris negali veikti dėl profesionaliai paruoštų resursų trūkumo ir dėl jų nepakankamo aprūpinimo.
Pagal krizių valdymą turime aiškiai suprasti ir fokusuotis į tuos, kurių gyvybei gresia didžiausia rizika. Viruso grėsmės atveju „prezidentas ir jo šeimos nariai“ yra senjorai ir žmonės, sergantys chroninėmis plaučių ar imunitetą silpninančioms ligomis. Lietuvos atveju, Premjeras turėtų visiems parodyti pavyzdį ir saviizoliuotis, nes jis yra vienas iš pagrindinės rizikos grupės asmenų!
Reikia prašyti, net reikalauti, kad senjorai ir nustatytos rizikos grupės privalo save izoliuoti. Tai nėra lengva, bet tai žymiai mažesnė grupė negu vaikai ir jaunimas, kurių gyvybei virusas mažiausiai pavojingas. Tada mąstyti, kaip juos aptarnauti, kad jie neitų net maisto pirkti! Tą ir padarė Jungtinė Karalystė. ITV šeštadienio vakarą paskelbė, kad britų vyriausybė šalies senoliams – vyresniems nei 70 metų piliečiams – prisakys griežtai būti namuose. Ir ne kelias savaites, o keturis mėnesius.
Ar italai reikalavo, kad senjorai izoliuotųsi? Ne. Ar Lietuva reikalauja? Tik prašo. Todėl kaip pasekmę, mes turime didžiulę grėsmę, kad sergantys ir sveiki susitiks maisto prekių parduotuvėje. Pabandykite logiškai įrodyti, kad tai neįvyks.
Kol kas mes judame Italijos keliu, kur patys medikai, greitųjų pagalbų personalas tapo užkrato platintojais po ligonines. Jie jų nesaugojo ir medikai tapo viruso užkrato šaltiniu – pirmoje eilėje ligoninėse gulintiems nusilpusiems klientams, o neizoliavus senjorų ir jiems.
Ką padarė Taivanas, kad virusas pas juos neišplito, nors jie yra labai arti Kinijos? Pirmiausia, naudojo puikias apsaugos priemones, kad apsaugotų savo sveikatos darbuotojus. Ar mūsų ligoninių priimamieji tikrai paruošti? Kol kas kardinalių pokyčių ten nesimato.
Antra – Taivanas identifikavo sergančius, iš karto juos izoliavo, laikė juos karantine. Tai ypač veiksminga, kai tam yra pasiruošta ir tai daroma anksti, dėl to stipriai nežlugdant ekonomikos. Geriau fokusuotai skirti dideles lėšas apsaugai, o ne stabdyti visą žmonių veiklą. Panašu, kad mes Lietuvoje pasiruošę sužlugdyti ekonomiką, bet nededame pakankamai pastangų identifikuoti ir izoliuoti sergančius.
Ką dar daro racionalieji anglai? B. Johnsonas priima sprendimus remdamasis mokslininkų rekomendacijomis. Jei jų mums trūksta, paprašykime Johnsono pasidalinti.
Kadangi sveikatos apsaugos sistemos ištekliai, įskaitant, žinoma, personalą, yra riboti, pasak L. Donaldo, „siekiama šių ribotų išteklių link nukreipti tik sunkiausiai sergančius ir didžiausios rizikos grupėje esančius asmenis“. Britų tikslas – kad užsikrėstų kuo daugiau mažos rizikos grupėje esančių žmonių. Kodėl? Nes tokia viruso natūra, jis pasitraukia, kai kritinė masė gyventojų įgyja imunitetą. Kol jo nėra, jis visada šalia.
Taigi, visos pastangos izoliuoti šalį, kada senoliai ir medikai neapsaugoti, neturi didelės prasmės, nes fokusas yra pamestas ir bandoma kovoti su sniego gniūžtės sukeltu lavinos efektu, kaip kad matome Italijoje.
Dar viena didelė problema yra baimė prisipažinti, kad nežinai ir kviesti profesionalus apsijungti į think tank, idėjų kalvės grupes, kurios padėtų numatyti įvairius įvykių scenarijus ir ieškoti geriausio sprendimo. Norint tikrai apsaugoti, būtina detaliai aprašyti rizikas, paruošti planus, surinkti labai profesionaliai paruoštus kadrus, ruošti naujus, o kadrai turi būti aprūpinti pačia geriausia įranga.
Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės atveju, kai buvo paskelbta, kad mokyklos uždaromos 5 (!) savaitėms, nevertinant pasekmių, neįtraukiant į mąstymo procesą Tarybos narių, neprašant pagalbos ir neburiant profesionalių ekspertų rizikos valdymui, o „vaidinant“, kad viską žinome ir patys, kopijuoti kitų „matomus“ sprendimus, ir yra pati didžiausia grėsmė!
Galima paskui apkaltinti žmones, kad jie elgiasi neracionaliai ir taip apginti savo neprofesionalumą. Visi krizių valdymo profesionalai žino, kad krizės metu negalima kliautis, kad žmonės elgsis racionaliai, nes jos metu žmonės VISADA elgiasi emocionaliai. Todėl būtina ieškoti sprendimų, kurie nepasikliauja racionaliu žmonių elgesiu.
Kasdien žmonių nerimo lygis tik augs. Kodėl? Todėl, kad jau nuo šiandien kai kurie verslai užsidaro, darbuotojai atleidžiami ar išleidžiami nemokamų atostogų. Kaip jūs galvojate, kas darosi tų darbuotojų šeimose? Ar nerimo lygis mažėja, ar atvirkščiai auga? Ir tokių žmonių skaičius su kiekviena diena tik augs, jei sąstingis užsitęs. Pavyzdžiui, suomiai neuždarė darželių ir pradinių klasių, D. Britanijos mokyklos veikia. Turbūt patys suprantate, kodėl.
Taigi, vietoj to, kad kelti nerimo lygį nepagrįstais sprendimais siūlau penkis rizikos valdymo žingsnius:
1. Informuoti ir kviesti senjorus ir Rizikos grupę saviizoliuotis, bei kurti sprendimus jų bekontakčiam aptarnavimui. Tam reikia paskelbti kriterijus, vėliau sudaryti sąrašus ir kurti jų aptarnavimo schemas.
2. Instruktuoti ir kontroliuoti greitąją pagalbą ir medikus, kaip fiksuoti įtartinus susirgimus ir kaip saugotis vykstant ar priimant klientus darbe ir po darbo. Nes jie yra mūsų garantas. Kažkada Gimberis juokavo, „kad sergantis medikas yra kažkoks nesusipratimas“. Dabar šis juokas skamba grėsmingai.
3. Instruktuoti ir kontroliuoti pasienio kontrolę, kaip fiksuoti įtartinus susirgimus ir kaip saugotis, kitaip jie patys taps užkrato šaltiniu.
4. Maisto prekių parduotuvių personalą aprūpinti apsaugos priemonėmis, kitaip jie taps užkrato platintojais. O šiandien maisto pirkti ateina visi, ir tie, kam pavojingas virusas, ir kam nepavojingas.
5. Mąstyti kaip maksimaliai palaikyti Lietuvos ekonomiką, nes trūkinėjantys ryšiai dėl saviizoliacijos gresia dideliais rūpesčiais, bet gali duoti ir šansą, jei kitų šalių gamybos stovės, o mūsų tęs darbus. Tam būtina suburti krizės valdymo profesionalus, virusologus ir kitus specialistus, kad numatytų galimus scenarijus, būtina turėti tiesioginį ryšį su D. Britanija, Pietų Korėja, Taivanu.