„Prezidentas turėtų turėti daugiau galių turbūt organizuojant išankstinius rinkimus, nes šiandien turime tokią situaciją, kokią turime. Formaliai, teoriškai išankstiniai rinkimai gali būti organizuojami, realiai jų organizuoti praktiškai neįmanoma, ir nuo neatmenamų laikų to nėra buvę. Tai daugelis dalykų atkristų ir, ko gero, balansas tarp valdžių būtų kur kas didesnis, jeigu tokia akcija arba tokia alternatyva egzistuotų“. Taip kalbėjo prezidentas.
Normalu, kad prezidentui norisi daugiau galių. Jį neabejotinai erzina tai, kad premjeras ir ministrai panorėję gali nekreipti į valstybės vadovą jokio dėmesio.
Kaip tai, sakysime, nutiko su neatsistatydinančiu susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi.
Nesakau, kad gražu nekreipti dėmesio į prezidentą. Bet kaip apžvalgininkas esu priverstas klausimą kelti kitaip. Ar tikrai „tokia situacija, kokią turime“ reikalauja dramatiškų veiksmų? Ar tikrai mums padėtų prezidento ryžtas – jei jis galėtų tą ryžtą praktiškai realizuoti?
Konstitucija numato du galimus Seimo paleidimo atvejus: kai nepatvirtinama Vyriausybės programa ir kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe. Nors atvejai du, iš tikrųjų jie šiek tiek skirtingai apibūdina tą pačią situaciją: Vyriausybės krizę.
Konstitucinė Vyriausybės krizė yra daugiau nei krizė bendrąja prasme. Tai ne vien iššūkis ar sukrėtimas, apie kuriuos pagalvojame išgirdę frazę „krizių valdymas“. Trumpai tariant, siaučiant koronavirusui Vyriausybė nepatiria krizės.
Pagal Konstituciją, krizę Vyriausybė patiria tada, kai netenka Seimo daugumos palaikymo. Gali būti, kad daugumos tiesiog nebelieka.
Gali būti (labai retai), kad valdančioji koalicija nebepalaiko savo pačios suformuotos Vyriausybės. Gali būti, kad opozicijai pavyksta išprovokuoti nepasitikėjimo pareiškimą.
Kad ir kaip ji susiklosto, tokia situacija paralyžiuoja vykdomosios valdžios veiklą. Be Seimo palaikymo Vyriausybė negali sėkmingai inicijuoti įstatymų pataisų, o svarbiausia – patvirtinti valstybės biudžeto. Būtent dėl to padėtis tampa nepakeliama ne tik atskiroms partijoms ar jų politikams, ne tik prezidentui, bet ir visai valstybei.
Šiam valstybės paralyžiui įveikti prezidentui suteikta galia paleisti Seimą. Tai padarius, valdžios formavimas prasideda iš naujo, galima tikėtis kitokių rinkimų rezultatų ir naujos koalicijos. Tačiau svarbu suprasti viena: Seimo paleidimas nebūtinai yra valdžios patobulinimas.
Prezidentas tik perdalina kortas tiems patiems žaidėjams. Kaip jos kris ir koks žaidimas susiklostys – to niekas negali pasakyti.
G. Nausėda visiškai teisingai pastebėjo, kad Lietuvoje prezidentui niekada neteko perdalinti kortų. Tiesą sakant, tai gerai. Tai rodo, kad politinė bendruomenė jaučia žaidimo taisyklių svarbą. Politinės partijos suinteresuotos išsaugoti koalicijas, o blogiausiu atveju – suformuoti mažumos vyriausybes. Visa tai labai gerai, tai, jei norite, vienas iš svarbiausių demokratijos brandumo rodiklių.
Toli gražu nesu dabartinės valstiečių vyriausybės fanas.
Džiaugiuosi, kad jai nepavyko priimti visų savo revoliucinių sprendimų. Manęs nestebina, kai paaiškėja vis nauji pikantiški faktai iš tos vyriausybės veiklos užkulisių. Bet ši vyriausybė išvengė krizės.
Arčiausiai krizės Sauliaus Skvernelio vadovaujama vyriausybė priartėjo 2018 m. pavasarį. Tuomet, jausdama susiskaldymą valstiečių partijoje, opozicija bandė išprovokuoti paties Seimo sprendimą pasileisti. Opozicijai nepavyko.
O S. Skverneliui ir jo komandai pavyko - nuslėpti bręstančią krizę. Dar po metų, jau po prezidento rinkimų, valdančioji dauguma buvo sustiprinta Lenkų rinkimų akcijos ir Tvarkos ir teisingumo balsais. Tuomet tapo aišku, kad koalicija išgyvens.
Šiandien Seime dauguma yra, o Vyriausybės krizės nėra. Kad premjeras ir ministrai naudojasi savo konstitucine teise nekreipti dėmesio į prezidentą – tai ne krizė. Tai tiesiog negražu, gal net nelabai padoru. Bet Konstitucija sukurta ne padorumui, o valstybės pagrindams saugoti.
Kita vertus, šiandien Seimo paleidimo klausimas apskritai nebeaktualus. Prasidėjo gražus pavasaris žadantis šiltą vasarą. Pasinėrę jos svaigulyje nesunkiai sulauksime eilinių Seimo rinkimų.
Tik kokią naują vyriausybę jie atneš? Štai klausimas.