Žmonės pajus skausmą greitai, valdžia nuskausminamųjų neturi arba nenori duoti, ir pyktis dėl visko, kas labai staigiai sugriuvo mūsų šalyje, teks tikrai ne vien slidininkams.
Valstiečiams ir žaliesiems galima degioti žvakutes jau dabar, jeigu tik kas turi pasitaupęs nuo Vėlinių. Matėt, kaip mikliai dingo nuo vaizdo Ramūnas Karbauskis? Lyg jo nebūtų. Protingo nieko pasakyti negali, medikas iš jo irgi nekoks, tai nesirodo, galvoja, gal žmonės jo kažkaip su virusu nesusies. Politikas, kuris aiškiai parodo, kad be jo viskas išeina geriau, yra buvęs politikas.
Dar viena gera naujiena yra ta, kad staigiai išsipurškė, kaip aerozolis, ir Kepenis su draugais, visi skiepų sąmokslo keliaujantys artistai staigiai prarado aktualumą.
Aurelijus Veryga daro, ką gali, bet gali jis labai nedaug, ir jis pats kaltas. Nes medicina ir viešoji sveikata arba rūpinasi žmonėmis, arba ideologija, o ši valdžia užsiėmė ideologija. Blaivybė, pagonybė ir lietuvybė yra NE loginės schemos, o idėjiniai konstruktai, žmogaus proto sugalvotos vertybių sistemos, kurios nesiremia į nieką, tik į tvirtą tikėjimą.
Irane penktadienį prieš pamaldas vietiniai maldininkai, tokie irgi labai idėjiniai verygos, laižė ir bučiavo šventyklų duris. Norėjo parodyti, kad tikėjimas stipresnis už virusą. Būtų radę ką nors tinkamos formos, dar ir apžioję būtų. Ir visus savo ritualus, nufilmavę, dėjo į internetus.
Per parą pasaulis pamatė, pasidalino, išplatino, ir net religinių fanatikų vyriausybė suprato, kad čia jau truputį per daug tikėjimo, ir kelis bučiuotojus-laižytojus sulaikė, dar kitiems, prigrasino, ir pažadėjo rimbais nuplakti ir pasodinti belangėn. Ten ir galėsite sienas laižyti, pasakė jiems.
Iki rinkimų viskas pasikeis, sakau aš jums. Iki rinkimų valdantieji, matydami, kas čia vyksta, pakeis Aurelijų Verygą sveikatos ministro poste į kokį degtindarį, skubos tvarka pakeis įstatymus, alkoholis bus parduodamas ištisą parą, alaus ir degtinės reklama bus per visus kanalus be apribojimų, o per rugsėjo pirmąją alus bus su 50 proc. nuolaida (pateikus moksleivio pažymėjimą). Šitie valdantieji dabar laimėti gali tik tokiu būdu, ir niekaip kitaip.
Aš nesakau, kad nėra tokių, kuriems sunku. Bent jau sunkiau, negu man. Jums tai karantinas, o aš visą gyvenimą karantino režimu dirbu – tai iš Los Andželo, tai iš Vilniaus, sėdžiu prie kompiuterio, rašau dalykus internete, parašau knygas, kažką pareklamuoju, kažką painfluencinu, biuro neturiu, pavedžioju šuniukus kelis kartus per dieną, paragauju kokio burgerio ar picos, kvepalų pasipurškiu, koldūnų išsiverdu, štai ir visas mano darbas.
Man nėra ko skųstis, ir aš nesiskundžiu.
Tačiau aš negaliu patikėti, kaip visi staigiai įprato zyzti. Galiu suprasti tokias įstaigas, kaip viešbučiai ir restoranai, kuriems staigiai užsuko kranelius.
Jeigu užveržia kilpą ant kaklo ir apyvarta yra nulis, tai nieko gero, lieka melstis, kad greičiau viskas baigtųsi. Sunku, bet ne pasaulio pabaiga.
Tačiau aš negaliu pateisinti tų, kas tamposi su savo smulkiais buities nepatogumais ir rodo juos visiems, kaip mano šuniukas ateina man parodyti letenos, kai jam įgelia širšė. Varškės negavo tos, kurią mėgsta.
Mineralinį vandenį geria kitokį. Kiti tuščią lentyną randa, fotografuoja ir rodo – „dabar suprantu, kaip buvo Sovietų Sąjungoje“. Nieko tu nesupranti. Dabar yra šimtą kartų geriau negu Sovietų Sąjungoje, čia yra smulkmenos, maži nepatogumai.
Tailandas dukart per metus ir Barselona savaitgaliui yra ne žmogiškoji teisė, o laimė – praeityje buvo labai geri laikai, kurių dabar kurį laiką nebus.
Čia kaip truputėlį vyresnei kartai labai baisu, kai persuka laikrodžius, ir tada, o Dieve, nėra kaip vaikų pažadinti į mokyklą, vaje vaje, kokia nelaimė. Žmonės patys įsipratina save pateikinėti, kaip vergus ir aukas, tai paskui juos taip ir vertina.
Laikinas pinigų trūkumas nėra tragedija. Mes visi turime mokėti prisitaikyti ir apsieiti su tuo, ką turime. Taip elgiasi turtingi ir sėkmingi žmonės, o mes juk save laikome turtingais ir sėkmingais (jeigu laikote save vaikštančiais su ubago terbele, nerašykite man, nenoriu jūsų klausyti).
Laimė yra ne daiktų turėjime, o džiaugsmingose patirtyse ir prisiminimuose.
Pastogės dar neatiminėja bankai, ir ilgai neatiminės. Elektros neatjunginės už skolas, kaip ir interneto.
Kai kas negalės atnaujinti lizinginio automobilio taip greitai, kaip tikėjosi. Kiti gal negalės išvažiuoti atostogų. Kompanijos turės apsieiti su mažesniais pelnais arba su nuostoliais. Aš gal turėsiu pasirinkti namelį toliau nuo Ramiojo vandenyno pakrantės Los Andžele, ir gal kiek rečiau valgyti omarus, bet man irgi bus viskas gerai.
Mes gyvenome iki šiol taip gerai, taip sočiai, taip apsikrovę nebūtinais vartojimo daiktais, kelionėmis, restoranais, skudurais, kad truputėlį susimažinti nebus labai blogai.
Žinoma, jeigu garsiai verksime ir dejuosime, ir pateikinėsime save, kaip aukas, tai labai greitai aukomis ir tapsime.
Tie, kas būriuojasi prie sienos su Lenkija, ir bando grįžti į Lietuvą – nežinau, aš tai važiuočiau į viešbutį Vokietijoje, įsipilčiau alaus, suvalgyčiau kebabą ir laukčiau, kol jie ten išsiaiškins. Pailsėčiau kelias dienas. Ne karo metas, nereikia kaitinti temperatūros.
Stresą įsivarai tik pats sau, jei nenori būti minioje pasienyje, tai ir nebūk minioje.
Žmonės atsipalaiduos ir geriau pasijus tada, kai patys nuspręs atsipalaiduoti.